-Ką tu man padarei? - piktai paklausiau.
-Nieko, - atsakė ir vis stebėjo mano gyjančią žaizdą.
-Tu tai padarei! - rėkiau. - Po to kai tave sutikau mano gyvenimas pasikeitė! Per tave aš sapnuoju košmarus! Tik per tave man kažkas darosi!
-Nekaltink dėl visko manęs. Juk ne aš sprendžiu ką tau sapnuoti, - pavartė akimis.
-Bet tai per tave, - mano akyse susikaupė ašaros.
-Ša, ša, nagi, - ramino mane.
Susiėmiau už galvos ir tyliai pradėjau kūkčioti.
-Ar tau padės tai, jei aš nebelysčiau tau į akis? - paklausė atsidusęs.
-Taip, taip, - nežinau kodėl pakartojau tai dukart.
-Gerai, - dar kartą atsiduso. - Tai ate?
-Dink! - pro sukąstus dantis iškošiau.
Jis atsistojo ir apsisukęs išėjo. Negalėjau patikėti, kad aš gyju. Sugriebiau nuo spintelės skutimosi peiliuką ir pridėjau prie riešo. Galbūt neverta? Kelis kartus gyliau įkvėpiau ir pjoviau į riešą. Žinoma nestipriai. Numečiau peiliuką atgal į vietą. Stebėjau kaip mano 'šviežia' žaizda pradėda gyti. Atsistojau ir nusivaliau ašaras. Dieve, kas su manimi darosi?
-Mieloji, - paėmė mano ranką tėtis.
Pakėliau akis ir pasižiūrėjau į tėvus. Jie abu susirūpinę žiūrėjo į mane.
-Ką tu šiandien valgei? - paklausė mama.
-Aš... - nutęsiau ir supratau, kad šiandien nieko nevalgiau.
-Leila, ar tau kažkas negerai? - paklausė tėtis.
Papurčiau galvą ir atsistojau nuo stalo. Mano kepsnys nebuvo nė paliestas. Palinkėjau tėvams saldžių sapnų ir nuėjau į kambarį. Užrakinau duris ir atsisėdau ant lovos. Susikėliau kojas ant jos ir apkabinau savo kelius. Pradėjau linguoti. Taip sėdėjau kelias valandas. Bijojau pajudėti, bijojau net pasižiūrėti kitur, nei į vieną tašką. Buvo siaubinga. Namas visai nutilo, supratau, kad tėvai nuėjo miegoti. Atsiguliau lovoje, bet negalėjau užmigti. Bijojau, kad užsimerkus kažkas įsiverš į mano kambarį ir nužudys mane. Apie trečią ryto išgirdau vaiko verksmą. Garsų. Atrodė, kad kūdikis visai šalia manęs. Pakraupusi atsisėdau ir padėjau basas pėdas ant šaltų grindų. Apsidairiau. Nieko nebuvo, bet verksmas nerimo. Išėjau iš kambario ir išgirdau tėvų balsus. Girdėjau mamos kūkčiojimą. Ant pirštų galų nutipenau į tėvų miegamąjį. Lėtai pravėriau duris ir įėjau į kambarį. Tėvai ramiai miegojo, bet aš girdėjau jų balsus.
-Ar tu supranti ką mes padarėme? - mamos balsas kalbėjo.
Nesupratau kas čia vyko. Nejau aš kraustausi iš proto?
-Mieloji, nurimk, - tėčio tvirtas balsas ramino mamos.
-Mes jį praradome, - pradėjo verkti mamos balsas.
Jį? Kas tas jis?!
-Leila? - mamos galva pakilo nuo pagalvės. - Eik miegoti.
-Gerai, - linktelėjau ir išėjau iš kambario. Tėvų balsai buvo tylesni. Pridėjau ausį prie medinių durų.
-Kišk dokumentus į spintą, - liepė mamos balsas. - Leila apie tai neturi sužinoti. Niekada.
Pasitraukiau ir papurčiau galvą. Aš tik einu iš proto. Vėl pravėriau duris, bet abu tėvai miegojo. Jie tikrai negalėjo kalbėtis. Ėjau pro koridorių lėtais žingsniais. Girdėjau verkmus, klyksmus ir dužimo garsus. Bet čia buvo neįprastai ramu. Grįžau į kambarį, bet nesugebėjau užmigti. Išgirdau švelnų mamos balsą dainuojantį lopšinę. Nusišypsojau. Vaiko verksmas nutilo. Liūdnai atsidusau. Kas darosi su manimi?
Pralekė savaitė. Beveik nemiegojau, kadangi kiekvieną naktį girdėjau tą patį vaiko verksmą. Visą savaitė nekėliau kojos iš namų. Mano oda buvo išbalusi, paakiai pamėlę ir kiek idubę, o mano akys... joje aiškiai buvo matyti nuovargis ir panika. Plaukai prarado savo ryškią rudą spalvą. Dabar jie nušiūrę it šiaudai. Bet jie nuolat buvo surišti į netvarkingą arklio uodegą. Mano tėvai pradėjo nerimauti dėl manęs, bet aš tiesiog pasakiau, kad man skauda pilvą ir esu tokia nesava dėl PMS. Melavau.
-Leilą, - vakare mane pakvietė mama.
Nuėjau į svetainę ir atsistojau tarpdurį. Jau beveik išmokau ignoruoti tuos keistus, iš oro atsiradusius balsus..
-Poryt atvažiuos Mona, - pasakė.
Išsišiepiau. Aš ir teta Mona sutariame puikia. Tik žinoma ji čia niekada nebuvo atvažiavusi. Mano tėtis, Monos brolis, bijojo dėl jos saugumo. Juk čia Haven miestelis. Čia nutinka daug kraupių įvykių. Tėtis niekada neleistų jai čia atvykti... bet tada...
-Kodėl? - susiraukiau.
-Nes ji labai norėjo to, - atsakė.
-Tai dėl manęs, tiesa? - nuleidau akis į žemę.
-Na ji tavęs tikriausiai velniškai pasiilgo.
Nusišypsojau.
-Einu nusiprausiu, - pranešiau.
Nuėjau į vonią ir pastebėjau, kad čia nebuvo rankšluosčių. Nuėjau į tėvų miegamąjį ir pravėriau spintą. Ištraukiau du rankšluosčius, bet dėja visa krūvą krito ant žemės. Atsidusau ir atsitūpiau surinkti padarytą netvarką. Paėmiau rankšluosčius į rankas, bet mano akys užkliuvo už popieriaus kraštelio išlindusio iš po tėčio kelnių krūvos. "Kišk dokumentus į spintą.." Mano galvoje bemat pradėjo skambėti mamos balsas, kurį išgirdau čia stovėdama tą naktį prieš savaitę. Pasižiūrėjau į duris. Nieko nebuvo matyti. Skubiai sudėjau rankšluosčius atgal, palikdama sau du. Dar syk patikrinau duris ir greitai ištraukiau lapą. Pasirodo čia buvo keli lapai... Neskaičiusi paslėpiau lapus tarp sau pasiimtų rankšluosčių. Uždariau spintą ir išskubėjau iš tėvų miegamojo. Paėjau kelis žingsnius ir sutikau mamą.
-Ko taip baikštais? - nusijuokė.
-Haha, - nusijuokiau nelinksmai. - Buvau užsimąsčiusi.
-Apie berniuką kokį? - pakilnojo antakius.
-Mam, - vėl nelinksmai nusijuokiau. - Baik. Aš einu praustis.
Greitai nuėjau į kambarį ir paėmiau dokumentus į rankas. Nė nežvilgtelėjau į juos, kai greitai paslėpiau po lova. Pasiėmiau švarius drabužius ir nuėjau į vonią. Prabuvau ten valandą. Klausiausi vandens pliuškenimo ir vaiko juoko. Nei vienas jų nebuvo sukeltas realybėje. Vanduo buvo ramut ramutėlis. Tie garsai buvo mano galvoje. Ir tai mane vertė nerimauti.
Apkabinau Moną. Ji saldžiai kvepėjo.
-Leila, kas tau ką padarė? - nusijuokė skardžiu juoku. - Tu atrodai kaip gyvas numirėlis.
-Na, ačiū? - nusijuokiau netikru juoku.
-Nėra už ką, širdele, - paglostė mano nugarą. - Tai kur man eiti?
Palydėjau ją į svečių kambarį.
-Vau, jūs čia gražiai įsikūrę, - apsidairė.
-Aha, - palinksėjau.
Palikau ją vieną, kad galėtų įsikurti. Nuėjau į kambarį ir paėmiau į rankas telefoną. Atrašiau į Raven žinutę, kurioje jis klausė kaip jaučiuosi. Žinoma jis nieko nežino apie keistus garsus mano galvoje, bet galvoja, kad aš apsirgau. Džiaugiausi, kad Caslynn Italijoje su tėvais. Nereikėjo aiškintis. Bet vistiek. Ji geriausia mano draugė. Vėliau ar anksčiau turėsiu viską papasakoti. Išgirdau beldimą ir atidariau duris.
-Sveika dar karta, - nusijuokė Mona. - Aš einu į dušą, gerai? Paskui galėsime ką nors nuveikti.
Ji išėjo, o aš uždariau duris. Išsitraukiau iš po lovos dokumentus ir atsisėdau ant lovos. Perskaičiau antraštę ir susiraukiau. "RICHARD WINTER įvaikinimo pažymėjimas"
