-Leila, - Louis akys vėl grįžo į normalią, mėlyną spalvą. - Kvėpuok, prašau...
Mano rankos nenuvaldomai drebėjo. Mano kūną užvaldė panika. Kodėl aš negaliu kvėpuoti? Kodėl, po velnių, aš negaliu įkvėpti? Balsai aplink tilo, o vaizdas akyse liejosi.
-Žiūrėk... mano... - girdėjau tik kelis žodžius. - Akis... Leila... balso...
Prieš savo akis pamačiau kažką mėlyno. Jaučiau malonią šilumą ant savo skruostų.
-Įkvėpk...
Rankomis bandžiau kažką sugriebti. Apčiuopiau marškinius.
-Įkvėpk! - jauaiau kaip mane purto.
Dvi rankos apsivijo mano liemenį ir prisitraukė mano kūną arčiau savojo.
-Klausyk... ir... Svarbiausia... Supratai...?
Kažką veblenau banydama pasakyti, kad jo nesuprantu. Apkabinau šiltą kūną ir padėjau galvą ant jo krūtinės. Jaučiausi vis silpnesnė ir silpnesnė. Dvi rankos suėmė mano veidą ir pajutau kaip Louis lūpos prisiglaudė prie manųjų. Kai jos atsitraukė galiausiai sugebėjau įkvėpti. Godžiai kvėpavau. Vaizdas pradėjo ryškėti. Bet man buvo šalta. jaučiausi lyg būčiau aplieta lediniu vandeniu.
-Viskas gerai? - paklausė ir paglostė mano rankas.
Trūktelėjau pečiais. Nepasitikėjau balsu. Atrodo nesugėbėčiau nieko pasakyti.
-Dar kartą gyliai įkvėpk, Leila, - liepė Louis.
Klausiau jo ir giliai įkvėpiau mėgaudamasi tuo.
-Viskas gerai, viskas gerai, - kartojo. -Viskas yra gerai...
Lėtai palinksėjau ir giliai atsidusau.
-Kaip?
-Tu čia apue akių spalvą, tiesa? - pasitrynė kaktą.
-Ne, apie bučinį, - sarkaztiškai atsakiau ir pavarčiau akimis.
-Jis... Na anie man patiko labiau, mat šitam bučiny tu nelabai atsakei, kadangi tu buvai tam mini panikos priepuoly ir-
-Gerai, - nutraukiau jį. - Aš klausiau apie tavo staigiai spalvą pakeitusias akis. Beje tai tikrai nebuvo mini panikos priepuolis. Aš vos neuždusau!
-Dėl akių... Ne tu viena esi nepaprasta, Leila. Aš neesu gerietis, Lei.
-Ar gali vėl padaryti savo akis juodas? - paklausiau ir mano atuburu nubėgo šiurpuliukai.
-Galiu, bet-
-Padaryk.
-Ne.
-Kodėl ne?
-Nes kaip ir sakei, Lei. Tu vos neuždusai jas pamačius! - tyliai suriko.
-Nes aš nesitikėjau, kad jos bus tokios... tokios juodos. Nagi, Louis, prašau. Aš noriu jas dar kartą pamatyt.
-Kodėl?
-Prašau...
-Gerai, bet trumpam, - pasidavė.
Jis vėl užsimerkė ir susikaupė. Kai jo akių vokai vėl prasimerkė mano oda vėl pašiurpo. O kūne kiekvienas raumenėlis įsitempė. Tik šį kartą nepradėjau panikuoti. Įdėmiai žiūrėjau į jo juodas akis. Nežinau kiek laiko mes sėdėjom taip, bet kažką pradėjau jausti. Pradėjau matyti siluetus jo akyse. Prisilenkiau arčiau jo, kad aiškiau viską matyčiau. Gerai įsiklausius netgi pradėjau girdėti spiegimą, o pačiai pasidarė dar šalčiau negu buvo. Jaučiau skausmą. Ne, skaudėjo ne man. Jaučiau, jog kažkam skaudėjo ir- ak, ką aš čia paistau? Louis kelis kartus sumirksėjo ir jo akys vėl tapo mėlynos.
-Lei, ar tau viskas gerai? - pasidomėjo.
-Taip, - nusprendžiau nutylėti savo keistus pojūčius. - Kaip tu taip padarai?
Louis šyptelėjo.
-Kai ateis laikas, tada ir sužinosi.
-O kuo netinka šitas laikas? - paklausiau.
Išgirdau beldimą į duris ir šnabždesį į ausį;
-Nes tu to dar nesuprasi...
-Leila, mieloji, ar tau viskas gerai? - išgirdau mamos balsą.
Atsisukau į duris.
-Taip, man viskas gerai.
-Ar galiu užeiti? - paklausė ir pamačiau kaip rankena pradėjo klinėti.
-Ne! - sušukau ir atsisukau į Louis, kurio ten nebebuvo. - Tai yra taip! Gali.
Mama įėjo į vidų.
-Taigi, - atsisėdo šalia manęs. - Už savaitės-
-Mano gimtadienis, - išsišiepiau ir apsimečiau, kad nieko ką tik neatsitiko.
-Taip, - palinksėjo. - Taigi ko tu norėtum gimtadienio proga?
-Caslynn nori vakarėlio, tad maniau galbūt jūs galėtumėte su tėvu kitur nakvoti?
-Aš nežinau, - abejojo mama. - Nemanau, kad tai gera mintis, Leila.
-Prašau, mamyte, - sumirksėjau savo akutėmis.
-Man dar reikia pasitarti su tėvu ir pamąstyti.
-Gerai, - palinksėjau.
-Ar tau tikrai viskas gerai? Atridai lyg vaiduoklį pamačiusi...
-Viskas tiesiog puiku, - palinksėjau. - Tik aš pavargusi, manau eisiu miegoti.
Mama palinksėjo ir paėmė mano lėkštę.
-Saldžių, mieloji.
-Labanakt, mama, - nusišypsojau jai ir palaukiau kol ji išeis.
Vos ji išėjo giliai atsidusau ir atsiguliau. Šiandien buvo ilga diena. Bet deja visiškai nenoriu miego. Gulėjau ant lovos ir svarsčiau ką galėčiau nuveikti dabar? Norėjau išeiti, pasivaikščioti ir pravedinti galvą. Pasiėmiau megztuką, kadangi vasaros vakarai būna vėsoki. Užsidėjau jį ir persirišau plaukus. Prabraukiau pirštai po akimis nuvalydama nubirėjusį tušą ir nulipau į svetainę, kur tėvai žiūrėjo televizorių.
-Mam, tėt. Galiu trumpam išeiti pasivaikščioti? - paklausiau.
-Ne, - griežtai atsakė tėvas.
-Tikrai ne, - papurtė galvą mama.
-Nu bet aš neilgam, - suzyziau.
-Su berniukais galėsi susitikti ir rytoj, mieloji, - šyptelėjo tėtis.
-Aš ne... tiek to, - papurčiau galvą ir grįžau į kambarį.
Nusiėmiau megztuką ir numečiau jį ant lovos. Piktai atsisėdau prie jo. Ką dabar turėčiau veikti? Dairiausi po kambarį ir mano žvilgsnis sustojo ties lango. Jei Louis tai galėjo - galiu ir aš. Išėjau iš kambario ir nuėjau į virtuvę. Pasiėmiau dar gabaliuką picos ir praeidama sustojau svetainėje.
-Saldžių sapnų, - palinkėjau tėvams ir grįžau į kambarį.
Norėjau, kad jie manytų, kad aš miegu. Vos įėjau į kambarį uždariau ir užrakinau duris. Atsikandau picos ir lėkštę su ja padėjau ant stalo. Aš vis dar noriu valgyti. Supratau, jog esu basa ir nusiaviau koridoriuje, kas reiškia, kad mano mėgstamiausi batai ten. Tyliai meldžiausi ieškodama spintoje kitų. Ir Dievas išgirdo mano maldas! Paėmiau šiek tiek daugiau nudrožtus vansus ir greitai juos apsiaviau. Neskubėdama suvalgiau picą, kadangi šiek tiek bijojau. Tai bus pirmas kartas, kai aš išsmuksiu iš namų. Džiaugiausi, bet ir šiek tiek nerimavau. Suvalgius užsidėjau mėgztuką ir priėjau prie durų. Priglaudžiau ausį prie medienos ir stengiausi išgirsti ką daro tėvai. Išgirdus kaip užsidaro tėvų miegamojo durys - neklauskit iš kur žinau kurios durys užsidarė... tiesiog tėvų miegamojo durys neseniai pradėjo baisiai girgždėti - išjungiau šviesą kambarį ir priėjau prie lango. Supratau, kad kvailai pasielgiau pirmiausia išjungdama šviesą, o tik tada atidarydama langą. Dar kartą pasižiūrėjau į duris ir atsisėdau ant palangės. Norėjau jau šokti, bet susivaldžiau prisiminusi telefoną. Pasiėmiau jį ir greitai įgrūdau į kišenę. Vėl grįžau prie lango, šį kartą šiek tiek drebėdama ir tikindama save, kad viskas bus gerai.
