Never say never - Lietuviška fanfiction.

83 DALIS

83 DALIS

- Aš manau, kad man nereikia šito kartoti kelis kartus.- nusijuokė Haris.- Aš ją myliu ir nebegalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo be jos.

- Bet jūs tiek pykotės ir vėl taikėtės. Nejau manai, kad viskas bus užmiršta? Na taip, aš džiaugiuosi dėl tavo tokio apsisprendimo. Galbūt pagaliau mano mažasis broliukas pagaliau suaugo ir tikrai tapo tikru vyru, kad pagaliau nori priimti tokį sprendimą, bet tu pamiršti vieną labai svarbų dalyką.

- Kokį?- Jis nustebo.

- Merginos nėra žaisliukai pas kurias gali grįžti kada tik panorėjęs ir skaudinti jas. Nemanau, kad Emilė sutiks. Tai per daug greitai. Juk jūs tik kątik susitaikėt. Tai rimtas žingsnis. Bet kokiu atveju, aš priimsiu bet kokį tavo sprendimą. Tik duok jai laiko. Bent šiek tiek.- tikrai nenoriu atkalbėti jo nuo tokio svarbaus žingsnio, tačiau jis turi tai suprasti. Juk ji ne žaisliukas.

- Galbūt tu teisi. Aš tikrai skubinu viską. Tikriausiai reikia daugiau laiko viskam susidėlioti į savas vietas.

- Tikrai taip.- mano brolis kartais gali būti ir supratingas.- Vis vien noriu jai ką nors padovanoti. Šiandien skrendame į Havajus, o aš net bilietų nespėjau nupirkti, todėl manau, kad turėčiau paskubėti.

Emilės pozicija

Jaučiuosi labai keistai. Atrodo visai nesenai mes pykomės su Hariu, mūsų santykiai kabojo ant siauro plaukelio, o dabar, viskas tarsi vėl grįžta į savas vėžias. Aš kraunuosi daiktus ir neužilgo vyksime atostogų, kurios galbūt išeis į naudą ir galėsiu pagaliau atsigauti po visų tų pykčių ir kančių, kurias man teko patirti. Taip pat, turėsiu pagaliau nuspręsti ar šie santykiai veda kažkur. Nes visi tie įvykiai su Zaynu ir pykčiai su Hariu mane supainiojo. Taip, aš žinau, kad myliu Harį ir kad Zaynas man tik draugas, tačiau kol pykomės su Hariu, tik jis vienintelis man buvo geras ir mane suprasdavo. Taip pat, negaliu suvokti ir to, kad nors ir nemyliu jo, tačiau tie bučiniai mane užveda. Net baisu apie tai pagalvoti, bet turiu pripažinti ir šį faktą. Tad kelionė į Havajus turi išeiti į naudą ir aš privalau suprasti kaip viskas yra iš tiesų.

Baigiau krautis visus reikalingiausius daiktus ir nuėjau į dušą išsimaudyti. Po to, apsirengiau šiltesniais drabužiais ir pasidažiau. Kol ruošiausi, išgirdau, kaip į kiemą įvažiavo mašina. Tikriausiai Haris. Pagaliau.

Tačiau buvau neteisi ir netrukus į kambarį įžengė Zayn. Oh... tik ne jis.

- Sveika.- Linksmai tarė jis ir nusišypsojo savo tobula šypsena. Jo šypsena tikrai priverčia šyptelėti ir mane.

- Labas.- stengiausi likti neutrali.

- Girdėjau išvykstat. Tai tarp jūsų su Hariu viskas vėl kaip ir anksčiau?- jis tikrai manęs turi šito klausti?

- Taip, tu gerai girdėjai. Tačiau negaliu tau pasakyti ar viskas vėl sugrįžo į senas vėžias. Man dar sunku apsiprasti su viskuo ir tie įvykiai su tavimi ir per Louis gimtadienį...- nutilau. Juk negaliu jam pripažinti ir to, kad vis dažniau pagalvoju apie tai, kas vyko tarp mūsų ir dar tas bučinys... ne ne ne, Emile, turi apie tai negalvoti.

- Aš taip pat negaliu užmiršti mūsų bučinio ir nors po to tu mane atstūmei, negaliu išmesti šito iš savo galvos.- Zayn priėjo arčiau manęs. Jis buvo taip atri, kad galėjau jausti jo kvėpavimą. Jis buvo pavojingai arti manęs. Man tai nepatinka.

- Bet tu juk supranti, kad aš myliu Harį ir mums nieko neišeitų.- stengiausi atsilaikyti jo žavesiui, tačiau jo tamsiai rudos akys įsmeigtos į mane, varė iš proto. Susiimk, moterie! Vis baru save.

- Tačiau aš žinau, kad galvoji apie mane.- tai pasakęs, jis švelniai perbraukė pirštais man per plaukus ir aš aiškiai suprantu, kad jis flirtuoja su manimi.- Net dabar, jaučiu kaip tavo kvėpavimas padažnėja, kai esu šalia tavęs. Negali neigti, kad tau tai nepatinka.

- Aš taip negaliu, Zayn.- Dieve, kas darosi su manimi. Dar visai nesenai galėjau jam atsispirti, o dabar. Juk jis mano draugės vaikinas, ką aš darau...

- Taip, tu gali. Nevažiuok su juo ir lik su manimi.- jis paėmė man už rankos ir supynė mūsų pirštus.

- Bet aš privalau. Man reikia tos kelionės.

- Bet man reikia tavęs, Emile. Tu net neįsivaizduoji kaip stipriai tu gali mane paveikti ir kaip stipriai tu mane trauki.- jis suglaudė mūsų lūpas. Tik ne tai...

- Ne.- sugebėjau ištarti tik tiek.

- Prašau, nesipriešink tam. – tyliai sušnabždėjo ir aš pasidaviau. O tai neveda į gerą.

****************

Sveikos, na ką, po nenormaliai daug laiko grįžtu pas jus. Nors net baisu pagalvoti, kad tiek daug skaitytojų būsiu praradusi, tačiau yra kaip yra. Bet kokiu atveju, grįžtu pas jus. Tikriausiai smarkiai patobulėjusi, kas skaitė šią istoriją nuo pat pradžių, manau, kad turėtų tai pastebėti. Ypač dabar. Ir kai kūriau šią dalį, užplūdo tiek daug gerų emocijų ir galiausiai sugrįžo tas nuostabus jausmas, kai žinai, kad tu gali kurti. Taigi, atiduodu šią dalį jūsų teismui, mielosios. Nežinau kiek dar jūsų liko, bet būčiau labai dėkinga, jei sulaukčiau bent kelių jūsų nuomonių po šia dalimi. :)