Never say never - Lietuviška fanfiction.

21 DALIS

Visi buvome šoke. Negalėjome nieko atsakyti, bet turėjom laikytis iš vien ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Netrukus iš palatos į reanimaciją vėl išvežė Emilę. O mes likome sėdėti ir laukti kas bus.

Po 20min

Emilę parvežė iš reanimacijos, tačiau gydytojas nieko ypatingo ar džiuginančio mums nepasakė. Jis tik pasakė: „ Reikia laukti rytojaus. Jei visos procedūros pavyko taip, kaip tikėjomės - ji turėtų pabusti, bet jeigu ne... tuomet aš tik apgailestauju.“

Šie gydytojo žodžiai mus visus sukrėtė, tačiau mes tikėjome, jog Emilė yra stipri ir ji taip greitai mūsų dar nepaliks. O tas galvojimas, kad mano princesė gali nepabusti, varė mane į neviltį, bet aš susitvarkysiu. Visuomet susitvarkau.

-----Vakare----

Vaikinai jau išėjo, nes rytoj laukia interviu, kuriame deja, bet aš nedalyvausiu. Aš negaliu ten būti, kai žinau, kad mano princesei yra blogai. Aš būsiu šalia jos tiek kiek reikės ir man visai nesvarbu, kad nemiegosiu keliaus paras.

Likome budėti naktį prie Emilės tik su Monika.

-          Jai viskas bus gerai, aš manau.- pasakė Monika.

-          Taip, žinau. Ar bent jau noriu tikėti, kad viskas taip ir bus.- Atsakiau.

-          Tikėk, Harry. Juk viltis... ji visuomet miršta paskutinė.- pasakė Monika.

-          Žinau.

-          Galiu tavęs kai ko paklausti? – Monika žiūrėjo į mane savo neutraliu žvilgsniu.

-          Taip, žinoma.- Atsakiau.

-          Tu tikrai ją taip myli ar tai tik dar koks nors pramogų pasaulio triukas ,bandant pritraukti dar daugiau gerbėjų?

-          Ką??? Tu jauti ką dabar čia šneki? Koks dar triukas? Tu manai, kad aš čia tik vaidinu ir man visai nerūpi, kad mano mergina, kurią myliu dabar guli ligoninėje ir bando kovoti už savo gyvybę?- Aš buvau pasipiktinęs tokiu Monikos klausimu.

-          Na gerai, gerai. Galbūt ir pasakiau pačią didžiausią nesąmonę, bet man tikrai buvo smalsu. Visgi mes su Emile esam paprastos merginos, kurios kažkokiais būdais sugebėjo apsukti galvas net patiems įžymiausiems vaikinams pasaulyje. O tai keista.

-          Nematau nieko keisto. Jūs esat kaip tik tokios, kokių mums ir reikia. Jūs esat gražios, protingos, mielos, draugiškos ir rūpestingos. O tai yra kaip tik tai, ko mums reikia. Mes bent jau galime žinoti, kad mylite mus ne dėl to, kad turime milijonus banko sąskaitoje. O dėl to, kad mylite mus tokius, kokie mes esame.

-          Bet mes juk nesame kokie nors žymūs modeliai ar dar kokios garsenybės.- Šis Monikos kamantinėjimas privertė mane sunerimti, kad galbūt, kažkas dedasi negerai jos ir Niall santykiuose.

-          Mums nesvarbu. Mes jus mylime tokias, kokios jūs esate. Ir šiaip, manau, kad dabar ne pats tinkamiausias metas apie tai kalbėti. – Pasakiau ir pažiūrėjau į Emilę.

-          Oh... tiesa. Am..Harry? - paklausė manęs Monika.

-          Taip? – atsisukau į Moniką.

-          Tu jau kelinta para, kaip nemiegi. Gali pamiegoti kelias valandas, aš pabudėsiu. Nemanau, kad kas nors gali pasikeisti dabar, o ryte mes viską sužinosime.

-          Tu tikrai pabūsi?

-          Taip, viskas gerai.

-          Okey.