Never say never - Lietuviška fanfiction.

81 DALIS

Never Say Never

81 DALIS

Pabudau anksti ir nebegalėjau užmigti. Įvairūs klausimai sukosi galvoje, tačiau vienintelis vis nedavė ramybės- kur aš ir kas po velnių vakar nutiko, kad aš negaliu prisiminti nič nieko? Apsižvalgiau aplinkui: kambarys niekuo neišsiskiriantis iš kitų, visai jaukus, šviesus ir mielas. Nieko nelaukdamas, susiradau rūbus, kurie gulėjo ant žemės ir juos apsirengęs išėjau iš kambario. Netrukus, priešais mane iš kažkur išlindo žavi rudaplaukė, kurios deja, bet taip pat negaliu prisiminti.

-          Ouh... šiandien kažkas blogos nuotaikos. Tau kava.- ištiesė puoduką mergina ir meiliai nusišypsojo.

-          Ačiū.- sugebėjau ištarti tik tiek ir nusekiau merginai iš paskos.

-          Monica išėjo į parduotuvę, tačiau tuoj grįš. Pusryčių?- paklausė ji ir iš spintelės ištraukė dribsnių pakelį.

-          Aš nesu alkanas, ačiū.

-          Manau, tau reikia pasistiprinti. Šiandien tau svarbi diena.- negaliu suprasti apie ką ji čia kalba. Kodėl man šiandien svarbi diena? Ir iš viso, kodėl aš jos neprisimenu?

-          Nenoriu pasirodyti nemandagus, bet ką tu čia kalbi? Turiu omeny, aš nieko neprisimenu. Neprisimenu net kas tu.

-          Ooo tai taip ir reikėjo sakyti.- nusijuokė ji.- pirmiausia, tai aš esu Kristen ir tave radau bare, kuriame dirbu. Tu buvai girtut girtutėlis ir nepalikai man kitos išeities kaip tik tave parsivesti čia. O antra, šiandien tavęs laukia labai svarbi diena, nes tu turėsi pakalbėti su savo mergina. Na, kažkas tokio. Tau geriau žinoti visą situaciją.

-          Tiksliai!- sušukau ir iš karto pakilau nuo kėdės.- turiu važiuoti.

-          Tavo mašiną, Monica parvarė prie pat namo.- sulaikė mane Kristen, kol dar nespėjau išeiti.

-          Monica? Tu paminėjai Monicą?- arba mano ausys man pradėjo meluoti, arba aš tikrai girdėjau kaip ta mergina pasakė Monicos vardą.

-          Taip, ji buvusi jūsų grupės nario Niall Horan mergina. Neklausk iš kur žinau, nes ir taip aišku, kad apie tai papasakojo man pati Monica.

-          O ji neturėtų būti išskridusi į Kaliforniją?

-          Jos skrydis buvo atšauktas dėl netinkamų oro sąlygų, tačiau šiandien viskas bus sutvarkyta ir ji jau gavo bilietus kitam reisui. Manau, tu turėtum jai parašyti, kai grįši namo, nes kaip supratau tu nebepalauksi jos.

-          Ačiū dar kartą, kad mane priėmei ir man neteko miegoti ant kokio suoliuko, kaip kokiam valkatai. Tikriausiai visuomet būsiu tau dėkingas.- negalėjau nepadėkoti jai už tai, kad nepaliko manęs. Juk bet kokia kita mergina būtų pasinaudojusi mano girtumu ir jau šiandien žurnalų antraštės mirgėtų nuo įvairiausių skandalų apie mane.

-          Nėra už ką. Man visuomet malonu padėti.- pasakė ji ir atsisveikinęs, išėjau į lauką ir susiradęs savo mašiną, įlipau į ją.

Užvedžiau mašiną ir parvažiavau namo. Kieme vis dar stovėjo tiek pat mašinų, kiek buvo ir prieš man išvažiuojant, o tai reiškia, kad visi dar neišsiskirstė.

Įėjau į namą. Jame buvo pakankamai tylu, tačiau Gemma sukiojosi virtuvėje. Supratau tai iš čirškiančios keptuvės garso. Tad nieko nelaukdamas nuėjau pas ją.

-          Sveika.- pasisveikinau, o ji man nieko neatsakė tik pažiūrėjo į mane piktu žvilgsniu.- Gem..

-          Ko tu nori, Harry?-  pagaliau pasakė piktai ji.

-          Aš tiesiog mandagiai pasisveikinau su tavimi, bet tu... kas nutiko?- negalėjau nepaklausti.

-          Visiškai nieko, neskaitant to, kad tavo mergina vakar visą vakarą ir naktį praverkė be sustojimo, bet tu... tu žinoma turėjai kaip visada nusigerti ir dar su kažkokia merga tampytis po barus.- Gemma buvo be proto įsiutusi ir ką? Iš kur ji žino, kad aš buvau bare ir apie kokias ji merginas čia kalba?

-          Ką?

-          Žiūrėk, gražuoli!- įbruko laikraštį tiesiai man į rankas.

-          Kas čia?

-          Tu paskaityk, paskaityk. Tavo veidas dabar puikuojasi ant kokio tūkstančio žurnalų viršelių. Kas ta merga, Harry? Iš viso, kas per mada, vos tik kas nors nesiseka, pulti gerti? Tu puoli į tokius kraštutinumus, Haz.. visai kaip tėvas..- neslėpė nusivylimo manimi, bet aš nesu kaip jis.

-          Tėtis nebuvo toks.- paprieštaravau Gemmai.

-          Buvo.

-          Visa tai matė Emilė?- paklausiau Gemmos kai abu nurimome.

-          Ne, nematė. Ir kaip ji tau tai pamatys, kai ji tik paryčiais užmigo ir pagaliau nurimo? Ji praverkė be sustojimo gal šešias valandas ir galiausiai, ji vis vien tave myli. Ji tokia stipri, bet net patys stipriausi kartais palūžta. Emilė palūžo. Ir viskas, ko jai dabar reikia, tai tik normalaus tavo pasiaiškinimo ir tavęs.

-          Ji norėjo susitaikyti su manimi, o aš buvau toks šaltas ir neabejingas jai.

-          Tu gali visa tai ištaisyti. Galbūt.

-          Kodėl sakai tik galbūt?

-          Nežinau. Dabar viskas priklausys tik nuo tavęs. Turi nueiti pas ją ir viską išspręsti.

-          Žinau. – pasakiau ir pakilęs nuo kėdės užlipau į viršų ir nuėjau į savo kambarį.

Emilė vis dar miegojo, o aš jos nenorėdamas žadinti atsisėdau ant kėdės šalia lovos ir laukiau kol ji prabus. Nereikėjo ilgai laukti.

-          Emi.- tyliai pasakiau kai ji pramerkė savo mielas akis ir pažvelgė į mane.

-          Ko tau čia?

-          Buvau kvailas ir pats nevertinau to, ką mes turėjome. Myliu tave ir noriu, kad mes vėl būtumėme kartu.

Emilė kurį laiką nieko neatsakė. Tik žiūrėjo į mane šaltu žvilgsniu, kuris nieko nesakė ir man darėsi baisu. Kas dabar bus? Ar aš pats viską sugadinau jau nebe pataisomai?