Never say never - Lietuviška fanfiction.

79 DALIS

Never Say Never

79 DALIS

Po vakarienės visi kartu dar ilgai sėdėjome prie stalo ir gurkšnodami įvairius gėrimus kalbėjomės. Regis, mama puikiai susibičiuliavo su Anne ir jos labai greitai rado bendrą kalbą, o mano tėtis su Rob taip pat rado apie ką pakalbėti. Manau, aš turėčiau džiaugtis dėl to, bet viena mano dalis yra paskendusi giliuose apmąstymuose apie Harry, todėl džiaugsmo mano veide-mažai. Taip, aš labai daug galvoju apie jį. Ypač dabar, kai jo nėra su mumis jau kelias valandas.  O Gemma nenustoja į mane šaudyti piktus žvilgsnius.

-          Emile, širdele, o kur Harry, kad jo visą vakarą nėra su mumis?- paklausė Anne. Šio klausimo aš bijojau kaip niekad, bet žinojau, kad ankščiau ar vėliau manęs šito paklaus.

-          Aš nežinau, tikriausiai jis viršuje.- tikriausiai turėjau sukelti įtarimų su tokiu atsakymu dėl mūsų santykių, kurie ir taip yra neaiškūs.

-          Ėj, jums abiems viskas gerai?- vėl paklausė ji.

-          Nevisai.

-          Manau, tu turėtum eiti ir pakalbėti su juo.- įsiterpė mano mama.

-          Maaam! – suurzgiau.

-          Emile, eik ir jokių maaam! – šiek tiek piktai pasakė ji ir man neliko nieko kito, kaip tik nueiti pas jį. Gemmos veide iš karto švystelėjo plati šypsena.

Užlipusi į viršų vis neprisiruošiau įeiti į jo kambarį. Nežinau ką jam sakysiu ir ar šis pokalbis vėl  nesibaigs liūdnai. Jau įsivaizduoju, koks piktas ir nusivylęs jis gali būti, todėl mane baugina tai dar labiau. Galiausiai, mano jausmai jam juk nepasikeitė. Tikrai myliu jį, bet bijau jam tai sakyti. Taip, tikriausiai vienintelė priežastis, kodėl pati jam to nepasakiau ankščiau ir buvo didžiulė baimė. Baimė būti atstumtai. Bet ką aš čia šneku? Juk Harry‘s niekuomet pats nebuvo manęs atstūmęs. Jis kaip tik visuomet man atsiverdavo, o aš priešingai, aš niekuomet jo neišklausydavau, nesiteikdavau jam atleisti, nors ir sulaukdavau begalės jo pasiaiškinimų, viskas ką išgirsdavau iš jo lūpų, man atrodė, kaip pasakos, kurias jis sekdavo man. Kodėl aš negaliu būti ta mergina, kuri būtų tinkama Harry‘iui? Bet geriau pagalvojus, aš ir esu ta, kuri jam tinka. Aš esu ta, kuri TURI sieti savo gyvenimą su Harry‘iu, ta, kuriai nusispjaut jo praeities klaidos ir žvelgti į ateitį, kurioje visas tas klaidas, turėčiau išgyventi kartu su juo, esu ta, kuri gali mylėti Harry taip stipriai, kad net skauda. Galiausiai, mano apmąstymai leido man prisiversti žengti pirmą žingsnį pirmai. Žinau, kad galbūt po to aš galiu gailėtis, bet jeigu nepabandysiu, aš niekuomet nesužinosiu ar buvo verta, todėl aš privalau, kad ir kiek daug man tai kainuos. Nuo šito priklausys tolimesnis mano gyvenimas.

-          Harry.- pabeldusi į duris, pasakiau.

-          Gali ateit.- pasakė jis negarsiai ir aš įėjau. Jis gulėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių, bet kai pamatė mane, iš karto jį išjungė.

-          Aš turiu su tavimi pakalbėti.- nedrąsiai pasakiau, bet iš jo, jokio atsako nesulaukiau.- taip, žinau, kad tu pyksti ant manęs ir tikriausiai jautiesi blogai. Na, galbūt aš klystu, bet... um... net nežinau nuo ko pradėt.- nemaniau, kad taip pasimesiu ir man pritrūks žodžių. O Harry pagaliau atsisuko į mane ir  įdėmiai pažvelgė į akis.

-          Sukorei tokį ilgą kelią ateidama čia iš apačios, tai kalbėk. Aš klausau.- Oho, jo žodžiuose tiek daug sarkazmo, bet tai tik dėl to, kad jis liūdnas. Galiu matyti tą jo akyse.