Never say never - Lietuviška fanfiction.

76 DALIS

Never say Never

76 DALIS

Harry pozicija

Aš esu tikrai nustebęs. Kai išgirdau tą dainą, buvau priblokštas, bet dainos žodžiai man įstrigo galvoje ir kai juos kartoju mintyse, pradedu suprasti, kad tikrai viską sugadinau ir stipriai. Tačiau dainoje esantys žodžiai „Noriu susigrąžinti ankstesnįjį laiką, nes man to reikia“ arba „Tos žalios akys ir garbanoti plaukai, kurie mielai kutendavo man skruostus...tai viskas ko man reikia dabar“, leidžia suprasti vieną dalyką, kad niekas nepasikeitė ir jai manęs reikia lygiai taip pat, kaip ir man jos. Bet kodėl ji tiesiog nenori man šito pripažinti? Kodėl ji vengia manęs? Privalau su ja pakalbėti. Juk negaliu taip paprastai sėdėti ir nieko nedaryti. Todėl nieko nelaukdamas, nuskubėjau į viršų ir priėjau prie svečių kambario durų, kuriame dabar yra Emilė.

 Išgirdau kaip ji verkia ir tai dar labiau suspaudė man širdį. Viskas tarp mūsų yra be proto keblu ir niekas kitas nėra kaltas dėl to, tik mes. Ankščiau, prieš Emilę, tokių dalykų nebūdavo. Man užtekdavo padraugauti su mergina kelias savaites ir viskas atsibosdavo. Visos buvo vienodos, tarsi barbės. Jos niekuo neišsiskirdavo. Visos turėjo dailias kūno formas ir gražų veidelį. Daugiau nieko. Jos visos buvo tuščios iš vidaus ,o man užtekdavo vos kelis kartus pasivaidenti žurnalistų akiratyje su jomis ir viskas būdavo paprasta. Taip, tokiu elgesiu aš buvau užsiklijavęs ‚mergišiaus‘ etiketę. Bet dabar viskas kitaip. Visiškai viskas kitaip. Sutikau tokią merginą, kurios nenoriu paleisti ir noriu kovoti dėl jos.  Ji nėra vien graži išore, ji yra graži ir vidumi. Emilė yra sukurta man. Tik MAN. Tai turėjo nuskambėti šiek tiek baugiai, bet tai tiesa. Nenoriu matyti jokio kito vaikino šalia jos. Net negaliu įsivaizduoti kaip kažkas laiko ją už rankos, duoda savo švarką, kai jai šalta arba dar blogiau... negaliu įsivaizduoti kito vaikino, kuris bučiuotų ją arba rytais ji sako „labas rytas, brangusis“ kitam, o ne man. Kraujas užverda ir pyktis pakyla nežmoniškai vien pagalvojus apie tai.

-          Emile.- švelniai pasakiau ir pabeldžiau į duris.

-          Eik lauk!- sušaukė ji.

-          Ne, niekur neisiu kol nepasikalbėsim.

-          Nenoriu kalbėtis su tavim.

-          Nori. Galiausiai, pasikalbėkim dabar ir jeigu tu nuspręsi, kad viskas baigta, taip ir bus. Dingsiu iš tavo gyvenimo visam laikui.- negaliu patikėti, kad taip pasakiau.

-          Durys net neužrakintos.- pasakė ji ir aš įėjau į kambarį. Ji sėdėjo ant lovos, apkabinusi kelius ir žiūrėjo lango pusę.

-          Tu neturi verkti dėl manęs.- pasakiau ir pažvelgiau į ją.

-          Bet matai, aš kitaip negaliu.- atsisuko ji į mane. Emilės akys buvo pajuodusios nuo makiažo.

-          Gali. Tu gali pamiršti mane, nemylėti manęs ir tau nebus taip sunku.

-          Ką? Tu jauti ką čia šneki? Aš niekada tavęs nepamiršiu, niekada nenustosiu mylėti. NIEKADA.

-          Tu myli mane?- paklausiau.

-          Tai nebėra taip svarbu, jeigu mes išsiskyrėm.- tai pasakiusi, ji vėl apsiverkė. Negaliu matyti kai ji verkia. Ji tokia silpna, o aš naudojuosi jos silpnumu ir suteikiu patį didžiausią skausmą. Nekenčiu savęs už tai.

-          Aš negaliu pamiršti tavęs.

-          Bet jeigu galėtum pamiršti, padarytum pačią didžiausią paslaugą tiek sau, tiek man.

-          To nebus. Nenoriu matyti kitos šalia savęs, nenoriu įsimylėti jokios kitos merginos. Man reikia tik tavęs, suprask.

-          Baik! Prašau, baik.- sukūkčiojo ji.

-          Ateik.- pasakiau jai ir ištiesiau rankas, nes norėjau ją laikyti savo glėbyje.

-          Man gerai ir čia.- tai pasakiusi, ji nusivalė kelias ašaras, kurios riedėjo jos skruostais.

-          Aš prašau.

-          Žinai kas skaudžiausia, Harry? Kai bučiuoji kažką kitą, o įsivaizduoji kad tas žmogus, tai tu. Kai negali užmigti visą naktį, nes žinai, kad kažko trūksta šalia. Trūksta tavęs. Kai išeini vėlai vakare į lauką ir eini tamsia gatve, tikiesi, kad tu ateisi, apkabinsi ir neleisi likti vienai. Nekenčiu viso šito, kad tavęs nėra.- ji nebetramdė savo ašarų.

-          Aš noriu, kad ateitum pas mane.- pasakiau jai ir netrukus ji atsidūrė mano glėbyje.

-          Harry!- ji apkabino mane stipriai ir pradėjo dar labiau verkti.

-          Mažute, visada būsiu šalia. Nenoriu prarast tavęs daugiau niekada.

-          Nekalbėk apie ateitį, jeigu pats nesi įsitikinęs kokia tavo dabartis.- po ilgo laiko, atsakė ji.

-          Myliu tave ir tu tai žinai. Visada mylėjau ir mylėsiu.

-          Atsiprašau dėl vakar.- pasakė ji ir šiek tiek atsitraukė nuo manęs.

-          Aš nepykstu. Nepykstu dėl nieko.

-          Pasakiau Zayn‘ui, kad niekada jo nemylėsiu. Ir tai tiesa. Niekada nesugebėsiu pamilti nieko kito taip stipriai, kaip myliu tave.

-          Žinau meile, žinau.- apkabinau ją stipriai ir nebenorėjau paleisti.

Geraaai, šita dalis be proto liūdna man. Pati sugebėjau įspausti kelias ašaras kurdama šią dalį. Bet galbūt tai dar geriau? Žodžiu, komentuojam kaip visada ir sakom savo nuomonytes J

OUUU MYYY GOOOOOSH!!!!!!!!!!!!!!! 40 000 read jau turi ši istorija. Negaliu patikėti tuo ką matau. Dar prieš beveik metus, mano didžiausia siekiamybė buvo surinkti 1000 read ir kai tai įvyko buvau pati laimingiausia, bet dabar 40 000 read yra kažkas nerealaus!!!! Ačiū jums ir myliu jus visas labai labai ;** Mano istorijos skaitytojos yra pačios nerealiausios ir manau pačios žinot tai!!! :)