Never say never - Lietuviška fanfiction.

18 DALIS

Harry P.O.V.

Po begalės skambučių, žinučių ir didelio nerimo ji pagaliau atsiliepė. Mano mažoji princesė atsiliepė. Aš toks laimingas, kad pagaliau išgirdau jos balsą ir žinau, kad ji sveika ir gyva. Rodos, net pasaulis prašviesėjo tik išgirdus jos balsą.

- Taip Harry, aš klausau.- ištarė ji.

-  Aš nerimauju dėl tavęs. Kur tu?

- Nesvarbu. Manau mums reikia kurį laiką pabūti atskirai.- po šių jos žodžių pasijutau taip, tarsi kas nors būtų trenkęs šlapiu skuduru man per veidą.

- Kaip suprasti, pabūti atskirai? Kodėl? Nejau tu mane palieki? – pradėjau klausinėti jos tarsi mažas vaikas.

- Taip geriau ,Harry. Ir aš tavęs nepalieku - niekada nepaliksiu. Tiesiog, man reikia apmąstyti kai kuriuos dalykus.

- Aš baigiu išeiti iš proto, kai nežinau kur tu. Pasakyk kur apsistojai, aš atvažiuosiu.

- Ne, dabar negaliu tau sakyti kur aš.

- Emile, prašau, nesielk su manimi šitaip. Aš myliu tave.

- Iki Harry- Tai pasakiusi ji padėjo telefono ragelį.

Aš visiškai nebesuprantu kas vyksta. Kodėl ji išėjo?, kodėl ji paliko mane? Ir kodėl ji nenori manęs matyti? Nejau mano princesė nemyli manęs.

Negaliu normaliai mąstyti. Jaučiuosi klaikiai. Šiandien, per mane, vaikinai nukėlė pasirodymą kitai dienai, nes manė jog aš nepajėgsiu dainuoti. Manau jie teisūs. Jaučiuosi sugniuždytas. Aš taip ją myliu, bet ji turbūt to nesupranta. Visos mano buvusios... jos tarsi niekas, palyginus su Emile. Su ja aš jaučiuosi laimingas, nes ji priverčia mane tokiu jaustis. Emilė, ji tobula. Ir aš pasiryžęs kovoti dėl jos ir negaliu jai leisti pabėgti nuo manęs, per stipriai aš ją myliu.

Emily P.O.V.

Nebegalėjau su juo daugiau kalbėti. Ašaros kaupėsi viena po kitos. Aš jį myliu, labai myliu, bet jis... aš nežinau, gal tai ir netiesa, bet aš manau, kad jis manęs tikrai nemyli. Taip, jo žodžiai mieli, glostantys širdį, tačiau, kad ir kaip jį mylėčiau, aš privalau jį paleisti. Privalau pamiršti tą didelę meilę jam ir gyventi toliau, nebesikankinti.

Nusivaliau ašaras ir nuėjau prie savo lagamino. Man reikia kur nors išeiti pasivaikščioti. Išsklaidyti visas mintis, kurios vien apie Harry.

Išsitraukiau džinsus ir maikutę. Apsirengiau, susišukavau plaukus pasidažiau ir išėjau. Nuėjau į parką, kuriame buvau ir dieną, bet tada normaliai pabūti negalėjau, nes vis kas nors sugalvodavo man sutrukdyti.

Vaikščiojau ilgai, kol sutemo ir galėjau įmatyti tik blankius praeivių siluetus. Pasidarė baugu, todėl apsisukau ir jau ėjau link savo viešbučio, kuriame esu apsistojusi. Tik staiga pajutau stiprų smūgį į galvą ir aštrų dūrį į krūtinę, kuris privertė mane parkristi ant žemės. Negalėjau pamatyti kas tai padarė- buvo tamsu, girdėjau tik praeivių riksmus, kol galiausiai atsijungiau.