Never say never - Lietuviška fanfiction.

33 DALIS

„Žinau, galbūt tu ir ignoruosi šią žinutę, bet aš noriu, kad žinotum. Aš vis dar tave myliu ir man sunku pakęsti yra tai, kad tu dabar su Louis, o ne su manimi. Taip, turbūt dabar pagalvosi, kad aš didžiausias idiotas, kad po tokių dalykų, kuriuos pridirbau tau, aš dar stengiuosi tave susigrąžinti. Bet aš kitaip negaliu. Aš tikrai myliu tave, visada mylėsiu. Prašau, jeigu gali, neignoruok mano žinutės. Bent jau leisk man viską paaiškinti. Harry Xxx“

Jis tikrai pats didžiausias idiotas, jei dar tikisi, kad po to, ką pridirbo, aš dar norėsiu jam atleisti. Man visai neįdomu, kad jis galisi. Dabar aš noriu iš naujo atstatyti savo sugriuvusį gyvenimą ir galbūt iš naujo pamilti. Nors paskutinis variantas dabar atrodo sunkiausiai įgyvendinamas, nes aš niekaip negaliu pamiršti Harry. Taip, aš vis dar jį myliu ir turbūt visada mylėsiu, bet viskas turi baigtis, privalo.

Netrukus gavau dar vieną žinutę, taip pat nuo Harry. „Prašau, leisk man viską paaiškinti ir susitikime“

Na, mano kantrybė taip pat ne geležinė, todėl neiškentusi jo nesibaigiančių žinučių ,atrašiau. „ Mes nebeturim daugiau nieko bendro. Atstok.“- Galbūt kiek per šiurkščiai su juo elgiuosi, tačiau tik taip galiu jį pamiršti galutinai ir išmesti iš savo širdies.

-          Kas rašo? – paklausė manęs Louis ir mes įvažiavome į kiemą.

-          Am... draugė. Pasakoja, kaip grįžo iš kelionės. Žodžiu, ne taip jau ir įdomu.- Turėjau jam pameluoti, nes jeigu jis sužinotų tiesą, ji jam tikrai nepatiktų.

-          Aišku. Tai jau atvažiavom.

-          Ah... taip, tiesa.- pasakiau ir dar kartą pažvelgiau į telefoną, netrukus gavau vėl naują žinutę. Ji vėl buvo nuo Harry.

„Aš jau prie Louis namų, prašau, susitikim“

Nejau jis nesupranta, kad aš nenoriu jo matyti? Bet aš turiu padaryti tam pabaigą galutinai.

-          Louis...?- pasakiau.

-          Taip?

-          Aš šiek tiek norėčiau pakvėpuoti gryno oro, todėl tu gali eiti jau namo, o aš dar čia šiek tiek pabūsiu.- Pasakiau.

-          Jau vėlu, todėl aš nenoriu palikti tavęs vienos.- pasakė Louis ir apsikabino mane per liemenį.

-          Viskas gerai, aš tik norėčiau pabūti viena. Aš ilgai neužtruksiu.

-          Tikrai?- vėl Louis paklausė.

-          Tikrai.

-          Gerai, bet ilgai neužtruk. Aš tikrai nenorėčiau, kad vėl tave kas nors užpultų. Niekada sau to neatleisčiau.

-          Man viskas bus gerai, eik.

Louis išėjo namo, todėl sugalvojau tiesiog eiti tiesiai. Praėjau nemažai namų.

Netrukus prie manęs sustojo juodas „Range Rover“. Ir taip, jis buvo Hario. Netrukus jis išlipo iš mašinos ir priėjo prie manęs.

-          Prašau, pakalbėkim. – Pasakė Harry.

-          Jeigu turėtumėm apie ką...- stengiausi išlikti šalta.

-          Mes ir turim.

-          Ne Harry, mes nebeturim.

-          Prašau, bent jau išklausyk mane ir kai viską paaiškinsiu, galėsi pati nuspręsti ką toliau daryti.

-          Gerai, aš klausau. - Atsisukau į Harry ir žiūrėjau tiesiai į jo akis piktu žvilgsniu.

-          Viskas ne taip kaip tau atrodo. Aš net neplanavau tavęs palikti Los Andžele. Neplanavau nieko daryti, kas tave įskaudintų.

-          Kas padaryta, tas padaryta Harry. Tu mane išdavei su kažkokia turtuole, o dabar jau aiškinsi gal, kad taip nebuvo?- stengiausi nekalbėti piktai, tačiau man neišėjo.

-          Tiesa ta, kad ji niekuomet nebus tokia kaip tu. Nes tu esi kažkas gero kas galėjo nutikti man. Jeigu ne tu, aš net nežinočiau kas yra meilė.

-          Harry, tu jauti ką dabar kalbi? Kad ir ką sakysi, tai nieko nepakeis. Mes niekada nebebūsime kartu.

-          Bet dar viskas gali būti ištaisoma.- Harry akyse matėsi, kad jis turi dar vilties. Tačiau to nebus.

-          Atleidžiu viską, bet išdavystės... išdavystės aš niekuomet neatleisiu.

-          Tu net nenori pabandyti.

-          Harry, tu mane pradedi nervinti. Juk pasakiau, tarp mūsų viskas baigta. Niekas negalės to pakeisti. Viskas baigta, susitaikyk su tuo.

-          Tu to nenori pripažinti. Aš žinau.- Harry iš ties mane pradėjo nervinti su tokiais pasakymais.

-          Nenoriu gadinti sau šio vakaro. Iki. Nebeieškok manęs ir jeigu gali, nebepersekiok. – Pasakiau ir jau pasiruošiau eiti link Louis namų, todėl nusisukau. Tačiau staiga pajaučiau, kaip Harry sugriebė mane už rankos ir stipriai suspaudęs savo glėbyje, įsisiurbė į lūpas.

-          Ką tu darai? – paklausiau tik ištrūkusi iš jo glėbio.

-          Aš vis dar toks pat ir noriu tau tai įrodyti. – Atšovė Harry.

-          Ką? Tu nesi toks pat. Jau nebe. Ir per prievartą mane bučiuodamas tu manęs nebesusigrąžinsi. Nebenoriu tavęs matyti. Važiuok iš čia. Tu nenuspėjamas.- pasakiau ir greitu žingsniu ėjau link Louis namų.

Harry manęs jau nebesekė, todėl galėjau ramiai pareiti namo.

Eidama daug galvojau. Taip, man tikrai patiko, kad Harry mane pabučiavo, tačiau jis neturi to sužinoti. Niekada neturės.

Grįžau namo ir nusivilkusi paltą, nuėjau pas Louis, kuris dar nemiegojo. Tik įėjusi į kambarį jis iš karto atsisuko ir pažiūrėjo į mane pykčio pilnomis akimis, ar bent jau man tik taip atrodė. Aš tikrai nebesuprantu, kodėl jis taip.