Never say never - Lietuviška fanfiction.

78 DALIS

Never say never

78 DALIS

Visą kelią iki ledo arenos, mes prabuvome tyloje. Ta nejauki tyla manęs vos nepribaigė. O aš taip norėčiau sužinoti, kas dedasi jos galvoje, bet aš negaliu. Galiausiai atvažiavome į vietą.

-         - Ledo arena?- nustebusi paklausė Emilė.

-         - Taip. Pamaniau, kad bus puiki proga prasiblaškyti.

-          -Gerai.

*Po poros valandų*

- Čia smagu, bet aš jau pavargau.- nusijuokė Emilė.

- Aš taip pat. Galbūt jau važiuojame į kitą vietą?- paklausiau jos, nes tai dar nebuvo pabaiga.

- Ėj, jau vėlu. Bet gerai, jeigu tik nori, aš nieko prieš.

- Žinoma noriu. Važiuojam.- pasakiau ir padėję pačiūžas į reikiamą vietą, vėl įsėdome į mašiną ir nuvažiavome į kavinę, kur užsisakėme karštos kavos, kuri mus sušildė.

-  Šios Kalėdos keistos.- pasakė ji ir atsigėrė savo kavos.

- Kodėl?- paklausiau.

- Norėjau šias Kalėdas praleisti su šeima, o dabar aš čia, su tavimi ir... um... nežinau, tai keista.

- Tau keista dėl to, kad esi su manimi ar dėl to, kad nešventi Kalėdų su šeima?

- Abu dalykai yra keisti.- nusijuokė ji.

- Aš noriu pakalbėti su tavimi apie kai ką.

- Tai kalbam. Juk nepalieki man kito pasirinkimo.- Rimtai, nebesuprantu kodėl šie santykiai turi būti tokie keisti.

-  Tai yra apie mus. Aš nesuprantu kokie mes esame.

- O ko čia nesuprasti? Paprasti draugai, kurie leidžia laiką kartu. Paprasta.- tikrai nesitikėjau tokio atsakymo.

- tik draugai?

- Taip. Tik draugai.- juk ji ne rimtai?

- Tuomet kas nutiko kambaryje? Dabar tu esi šalta, tavo akyse nebėra tos meilės, kurią mačiau tada. Kas nutiko? Kas nutiko su mūsų santykiais? Tu juk myli mane, kaip ir aš tave.

- Galbūt tai buvo tiesiog silpnumo akimirka. Net nežinau ar jaučiu tau kažką. Na taip, jaučiu, tik nežinau kas tai. Nesuprantu.

- Manau mums laikas važiuoti namo.- pasakiau ir pakilau nuo kėdės. Ėjau į mašiną spartesniu žingsniu, o ji sekė iš paskos.

- Harry! Kas tau?- sulaikė ji mano ranką.

- kas man? Tu klausi kas man? Prieš pora valandų tu sakei, kad nieko kito negalėsi mylėti taip stipriai, kaip myli mane. Sakei, kad negali be manęs ir nenori būti BE MANĘS! O dabar tu kalbi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Pavargau! Pavargau nuo viso šito. Kas darosi , Emile? Sakyk!-  nebeiškentęs pasakiau.

- Mums tikrai reikia važiuoti namo.- šaltai ir abejingai pasakė ji.

- Tai pabaiga? Tu tiesiog viską žadi taip ir paleisti? Gerai, velniop visa tai!- surėkiau ant jos. Ir įsėdau į mašiną, o ji liko stovėti lauke. Nesuprantu, kas vyksta. Tai buvo pati didžiausia klaida ją atsitempti čia, o dabar mes vėl susipykom.- Lipi ar šalsi čia?- paklausiau atidaręs langą.

- Lyg tau rūpėtų.- pasakė ji ir pagaliau įsėdo į mašiną.

Visą kelią mes vėl prabuvome tyloje. Tačiau dabar aš buvau piktas. Pykau ant jos. Taip, galbūt abu pasikarščiavom, bet kiek galima? Kiek galima šitaip žaistis?

-        - Nesuprantu kodėl iš viso sugalvojai mane nusivežti kažkur.- pagaliau prabilo ji.

-         - Kaip gali nesuprasti? Rimtai, kur dingo ta miela mergaitė, kurią mylėjau? Kur ji?

-      -    Jeigu būtum ją mylėjęs, ji nebūtų niekur dingusi.

-        -  Visada mylėjau ją, bet pasirodo ji tik žaidė su manim.

-         - Gana, Harry! Gana šitų nesąmonių.

-         - Ou... pamiršau, kad turėjau tau kai ką.- pasakiau ir sustojęs šalikelėje, paėmiau didelę dėžę, kuri buvo padėta ant galinės sėdynės.

-       -   Dovanomis žadi papirkti mane? Nepavyks! Ir kas čia?

-         - Tiesiog atidaryk tai.- pasakiau ir žvelgiau į ją. Ten buvo raudona suknelė, kurią pirkau, kai buvau ture.

-        -  Graži, bet negaliu šito priimti.

-        -  Gali.- pasakiau ir vėl užvedžiau mašiną.

Grįžome namo. Čia jau buvo atvažiavę visi. Grįžome laiku, bet ne tokie, kokie tikėjomės.

-        -  Nesakei, kad atvažiuos svečių.- pasakė ji ir uždarė mašinos dureles.

-        -  O tu klausei?- paklausiau.

-        -  Harry! Turi baigt visa tai.

-          -Net nepradėjau.- pasakiau ir paskambinau į duris. Netrukus, duris atvėrė Gemma.

Emilės pozicija

Gerai, aš visai nesuprantu kas man darosi. Kažkokia nenormali jaučiuosi. Harry stengiasi, o aš atsakau jam tik šaltai ir dar kartą šaltai. Bet aš tikrai nežinau kaip viskas yra. Prieš pora valandų tikrai maniau, kad myliu jį, nes ir myliu. Myliu ir dabar tik nenoriu visko skubinti. O, kad Harry sugalvojo mane prablaškyti, nėra jau taip blogai. Džiaugiuosi dėl to, bet net nebūčiau pagalvojusi, kad viskas susiklostys būtent šitaip. Supratau tik viena- su manimi kažkas negerai.

Grįžome namo, o kieme stovėjo kelios nematytos mašinos. Nustebau, nes svečių tikrai nelaukėm, arba nelaukiau tik aš. Kai Harry paskambino į duris, jas atidarė Gemma.

-         - O! Jūs jau čia.- nusišypsojo ji.

-        -  Taip, mes čia.- pasakė Harry ir iš karto nuėjo į savo kambarį, o aš, nusirengusi paltą nuėjau kartu su Gemma į svetainę ir buvau maloniai nustebinta.

-         - Mama? Tėti? Anne? Rob? Ką čia veikiat?- aš nustebinta. Galiausiai dabar pradėjau suprasti kodėl Gemma taip įnirtingai ruošė maistą ir kodėl Harry sugalvojo mane prablaškyti. Tai turėjo būti staigmena, o aš... Dieve, kokia aš nedraugiška. Kaip dabar man reiks visa tai sutvarkyti? Jie taip stengėsi, o aš.... aš atidėkoju šitaip???