Never say never - Lietuviška fanfiction.

37 DALIS

-          Ššš… nerėk, tai tik aš. – Pasakė Harry.

-          Tu neįsivaizduoji kaip mane išgąsdinai. Ir ką tu čia veiki, nejau neturėtum dabar būti su jais?- paklausiau.

-          Zefyrai baigėsi, todėl pasisiūliau jų atnešti.

-          Cha, cha, cha.. labai juokinga,Harry. Juk žinau, kad ne vien dėl to. – Nusijuokiau.

-          Taip, ne vien dėl to. Negi tu manai, kad leisiu tau vienai vaikščioti po mišką ir dar tokiu laiku.

-          Na gerai jau, gerai. Jau pasiėmiau ko man reikėjo, o dabar einam atgal.- Pasakiau ir jau ruošiausi eiti, tačiau Harry sugriebė mano ranką.

-          Aš žinau vieną vietą, kur dabar galėtumėme nueiti. – Pasakė Harry.

-          Ir kur? – susidomėjau.

-          Einam, parodysiu.

Ir mes ilgai ėjome takeliu. Miške buvo labia tamsu ir baugu, todėl įsikibau į Harry ranką. Mūsų pirštai susipynė. Buvo iš ties miela.

-          Tai kur mes einam? Jau einame tiesiai gal 15 minučių. Arba… arba tu net nenorėjai man nieko parodyti… - Nusijuokiau.

-          Panašiai.- pasakė Harry.

-          Ah taip, dabar jau pradedu suprasti. Tu norėjai, kad mes būtumėme kuo toliau nuo jų.

-          Būtent. Norėjau dabar būti su tavimi.

-          Bet mes negalime. Mes turim grįžti atgal. – pasakiau.

-          Oh.. žiūrėk, ežeras. – Pasakė Harry ir mes priėjome didelį ežerą.

-          Ėj, tu nukreipi temą. Aš juk pasakiau, kad mes turime grįžti. – Supykau ant Harry, kad jis manęs neklausė. –Arba jeigu tu neisi, tada aš viena eisiu. – Apsisukau ir pažiūrėjau į tamsą.

-          Tikrai nori eiti dabar viena? – paklausė Harry.

-          Na gerai, bet mes privalėsime tuoj eiti. – Pasakiau ir atsirėmiau į medžio kamieną, pažiūrėjau į ežerą.

Netrukus prie manęs priėjo Harry ir mane vėl taip pat svaiginančiai pabučiavo, kaip ir dieną.

„ Ah... aš vėl pasiduodu jo žavesiui“- pasakiau sau tyliai mintyse.

-          Mes turėtumėme liautis. – pasakiau ir nuėjau prie ežero.

-          Kodėl? Man patinka, tau taip pat. Mes neturime liautis daryti tuos dalykus, kurie mums patinka.

-          Koks skirtumas, bet...- nebepabaigiau sakinio.

-          Bet kas?

-          Nieko, pamiršk ką sakiau. – pasakiau ir vėl leidausi jo bučiuojama.

Tai buvo iš ties keista. Rodos, mes nieko neveikiame kaip tik bučiuojamės. Skamba juokingai, bet taip yra. O man tai tikrai patinka.

Dar kurį laiką Harry buvo mane apsikabinęs ir mes tiesiog žiūrėjome į ramų ežerą, kalbėjomės.

-          Kodėl viskas tarp mūsų taip sudėtinga? – paklausiau.

-          Nežinau, norėčiau, kad taip nebūtų.- atsakė Harry ir dar stipriau mane apsikabino.