Never say never - Lietuviška fanfiction.

20 DALIS

-          Ji vis dar nepabunda? – Tik įėjusi į palatą paklausė Monika.

-          Ne. Ji tokia jau nuo pat pradžių, kai atvežė iš reanimacijos.- Atsakiau.

-          O tu miegojai nors kiek?- vėl manęs paklausė Monika.

-          Ne, visa naktį stebėjau ją ir tikėjausi, kad ji prabus.

-          Am…Mes einam su vaikinais nusipirkti kavos. Jums ko nors paimti?- Paklausė Zayn

-          Man arbatos.-Iš karto atsakė Monika.

-          O tau Harry ką paimt?- vėl pasiteiravo Zayn

-          Kavos.-Atsakiau.

-          Okey, tai mes einam.- Tai pasakę ,vaikinai išėjo. O mes su Monika likom prie Emilės.

-          Kalbėjau su Emilės gydytoju, jis sakė, kad ji labai stipri ir bando kabintis į gyvenimą visais įmanomais būdais. Tačiau blogiausia yra tai, kad ji dar ilgai gali nepabusti, o pabudusi, yra labai didelė tikimybė, kad mūsų ir neatsimins. Bet čia tik spėlionės, todėl tikėkimės tik geriausio.

-          Tikiuosi jai viskas bus gerai ir mano princesė išgyvens.-Atsakiau.

-          Išgyvens. Ji stipri ir niekuomet nepasiduoda.

-          Taip, žinau. Ir ji sakė, kad niekuomet manęs nepaliks.- Tai pasakęs jaučiau, kad akys sudrėko.

-          Harry…- Monika priėjo prie manęs ir stipriai, stipriai apsikabino- Ji tavęs nepaliks. Kad ir kas nutiktų ji bus šalia. Ji myli tave,Harry. Labai, labai.

-          Tikiuosi..- Atsakiau ir išgirdau skambuį. Skambino Gemma.

-          Aš atsiprašau, turiu atsiliepti.-Pasakiau ir išėjau į koridorių.

Atsiliepiau.

-          Hey.-stengiausi neatrodyti prislėgtas ir liūdnas.

-          Hey! Ką veikia mano šauniausias broliukas pasaulyje?- Gemma šiandien atrodė labai geros nuotaikos.

-          Ligoninėje..-atsakiau.

-          Ou..kas nutiko?-jos balsas iš karto pasikeitė, jis atrodė labai susirūpinęs.

-          Mano mergina, su kuria nespėjau tavęs supažindinti, dabar guli ligoninėje ir kovoja už savo gyvybę.

-          Harry..labai apgailestauju dėl to. Ėj.. kuri ligoninė, atvyksiu.

-          Gemma, tu neprivalai ..-atsakiau.

-          Aš privalau. Tai pasakysi kokia ligoninė ar ne? be to, galėsi viską papasakoti kas nutiko.

-          Londono centrinė.-Atsakiau.

-          Okey, tuoj būsiu.

Tai pasakiusi ji padėjo telefono ragelį, o aš sugrįžau į palatą, kurioje jau buvo sugrįžę kiti grupės vaikinai.

-Čia tavo kava, Harry.-parodė ant staliuko padėtą kavos puodelį Niall.

- Ačiū- atsakiau ir pasiėmęs puoduką, atsisėdau šalia Emilės lovos.

-          Kas skambino? –paklausė manęs Monika

-          Gemma, mano sesuo. Ji tuoj bus čia.-atsakiau

-          Aišku.

Ir su šiais žodžiais pradėjo pypsėti gyvybinių funkcijų monitorius. Mes visi labai išsigandome. Netrukus atbėgo ir kelios seselės su gydytoju.  Jie paprasė mūsų, kad išeitumėme.

Buvo labai baisu, tačiau tikėjomės tik pačio geriausio. Neužilgo atėjo Gemma ir turėjau jai viską papasakoti, kas nutiko Emilei. Buvo sunku viską pasakoti, nes negalėjau net normaliai susikaupti.

Po kelių minučių išėjo iš palatos gydytojas. Jis atrodė labai nuliūdęs.

-          Aš labai apgailestauju. – Labai liūdnu balsu pasakė gydytojas.

-          Kas atsitiko? Kas jai?- pradėjau rėkti ne savu balsu.

-          Emilę Bleik (angl.p.- Emily Blake) ištiko klinikinė mirtis ir mes bandysime padaryti viską, kad tik ją išgelbėtumėme, tačiau aš nesu tikras, kad viskas pavyks. Todėl nenoriu jums teikti kažkokių vilčių.

Nebegalėjau nieko atsakyti. Kojos nutirpo, ašaros  pradėjo plūsti, širdį perverė didelis skausmas. Gemma iš karto puolė mane raminti. Monika taip pat buvo sukrėsta - ji verkė. Mus visus apėmė didžiulė panika, baisus liūdesys ir didelė neviltis.