Never say never - Lietuviška fanfiction.

13 DALIS

Nusivilkusi striukę ir nusiavusi batus priėjau prie šviesos jungtuko. Nedega? Ne, ne, ne, ne, ne.... Tai tikrai neturi nutikti man ,dabar. Aš klaikiai bijau tamsos. Visa laimė yra bent jau tai, kad dabar nelyja, negriaudžia ir nežaibuoja... Ne... Aš tikrai negaliu pasilikti šiuose namuose viena. Ir kur yra Harry? Kurio taip man dabar reikia. Ir taip, man tikrai jo dabar reikia.

Lėtai nuėjau prie sofos ir atsisėdusi susirangiau į kamuoliuką. Pradėjau mąstyti. Kur dabar gali būtu Harry, juk jo mašina kieme, o be jos, jis negalėtų niekur išvažiuoti. Į galvą pradėjo lysti pačios kvailiausios ir beprotiškiausios mintys. Aš ne tik bijau dabar būti čia, šitame kambaryje viena, bet ir labai bijau dėl Harry. Staiga išgirdau žingsnius ir pamačiau tamsų siluetą, artėjantį link manęs. Pradėjau klykti ne savo balsu.

-Ššš... ramiau. Tai Harry. Dingo elektra, o aš išėjau ieškoti apšvietimo, deja, radau tik šias žvakes.

-Oh... Harry. Klaikiai mane išgąsdinai.

Harry nuėjo į virtuvę ir pasiėmęs žiebtuvėlį, uždegė žvakes ir vėl kažkur išėjo.

-         Kur eini? (paklausiau)

-         Į savo kambarį. (jis atrodė kažkoks keistas)

-         Ne. Pasilik čia, aš bijau.

-         Ko bijai? Juk aš būsiu čia pat.

-         Nu nee... ateik čia, man tikrai baisu

Harry atėjo prie manęs ir atsisėdo šalia.

-         Kaip sekėsi? (paklausė manęs Harry)

-         Puikiai, tau?

-         Neblogai. Su vaikinais buvome įrašų studijoje ir  įrašinėjom naują dainą.

-         Hm... įdomu. Norėčiau ją išgirsti.

-         Išgirsi. Ir jau greitu metu.

-         Gerai. Am... norėjau su tavimi pasikalbėti. (pasakiau Harry)

-         Tai kalbam. Juk neleidai man išeiti į savo kambarį, todėl...

-         Buvom su merginom

-         Oh taip. Sophia, Eleanor,Perrie,Monica ir tu.

-         Taip, bet iš kur žinai, kad ir Monica buvo?

-         Niall pasakė, bet argi ne šaunu. Beveik visos merginos yra grupės vaikinų merginos. Išskyrus...

-         Išskyrus kas?

-         Tu.

-         Apie tai ir norėjau pakalbėti. Mes esam pažįstami dar labai mažai laiko. Todėl skubėti dar tikrai nenoriu. Šiandien merginos klausinėjo apie mus ir kas tarp mūsų vyksta...

-         Ir? Ir ką tu atsakei?

-         Kad mes tik draugai. Mes tik draugai, Harry. Ir taip, aš tikiu, kad gal po kažkiek laiko tarp mūsų galbūt ir galės būti kažkas daugiau, bet tai tikrai nebus šiandien, ar rytoj. Man reikia laiko.

-         Ir kiek jo tau reikia? Kiek tau reikia laiko, kad suprastum ką man jauti ir ar iš viso kažką jauti? (mačiau, kaip Harry nebebuvo toks linksmas, greičiau truputį, net piktas)

-         Nežinau

Ir su lyg šiais žodžiais pradėjo mirksėti elektros lemputė.

-         Manau jau atsirado elektra. (tai pasakęs, Harry nuėjo prie elektros jungtuko ir pajungė šviesą)

-         Oh. Wow, šaunu. (tai pasakiau ir nuėjau į savo kambarį, jame užsirakinau)

Atsisėdau ant lovos ir jaučiau, kai mano akys sudrėko ir ašaros pradėjo kristi ant kilimo, viena po kitos. Kas man yra? Nejau aš rimtai įsimylėjau Harry?

Oh... bet jis tikrai sugeba apsukti galvą. Aš net neįsivaizduoju ką daryti...

Nusivaliau ašaras ir pasiėmusi savo chalatą ėjau į vonią, tačiau atsitrenkiau į kažką.

Tai buvo Harry. ( O ne... jis tikrai neturi manęs matyti apsiverkusios)

-         Ėj... tu verki?

-         Am... ne...taip...aš nežinau kas man yra....

Pradėjau dar labiau verkti. Jaučiau, kad nebegalėsiu sustoti. Harry mane apkabino. Jo glėbyje pasijaučiau kur kas geriau ir nurimau. Todėl Harry pagaliau manęs paklausė:

-         Tai gal jau dabar gali pasakyti, ko verki?

-         Dėl to, ką tau prikalbėjau apačioje. Ir man tikrai nereikia laiko, nes aš ir taip žinau, ką tau jaučiu.

-         Ir ką tu man jauti?

-         ( Kodėl jis manęs tiek daug klausinėja, pasakiau mintyse) Tu varai mane iš proto, o tai mane gąsdina, nes aš bijau, jog jeigu tave per greit prisileisiu, galiu taip pat greit ir prarasti.

-         Tu manęs neprarasi.

Tai pasakęs nuvalė paskutinę ašarą ir pabučiavo. Jaučiausi gerai, bet baimė, nedingo. Nors ir linko keliai ir jaučiausi taip nerealiai, aš žinojau, kad viskas vyksta per greit. Todėl atsitraukiau nuo jo ir pasakiau:

-         Am... žadėjau eiti į dušą ( tai pasakiau ir nuėjau)

Nusimaudžiau ir nuėjau į savo kambarį. Apsirengiau naktinius ir atsiguliau į lovą.

Ah... aš tikrai negalėsiu niekaip užmigti. (pasakiau sau mintyse ir užgesinau šviesą)

Dar ilgai mąsčiau, tačiau mano mąstymus pertraukė garsus griaustinio trenksmas ir žaibo blykstė.

O ne... aš tikrai negaliu būti čia viena. Todėl sumąsčiau nueiti pas Harry ir pažiūrėti ką jis veikia.

Jis jau miegojo, ar bent jau tik gulėjo.

-         Harry, Harry... (tyliai pasakiau)

-         Ką?

-         Miegi? (paklausiau)

-         Ne, o ko tu nemiegi?

-         Aš negaliu užmigti ir labai bijau (pasakiau jam)

-         Uždaryk duris ir ateik pas mane.

Uždariusi duris nuėjau atsigulti prie jo

-         Gali miegoti šiandien čia, jeigu bijai.

-         Okey. (atsakiau)

-         Tai tu tikrai man kažką jauti?

-         Taip (tvirtai atsakiau)

-         Bet tuomet kodėl apačioje sakei visai kitaip?

-         Nes maniau, kad galbūt aš tikrai tau nieko nejaučiu, na nebent tik simpatiją, bet vėliau supratau, kad visi dalykai nutikę anksčiau, tik ir parodo, kaip tu man rūpi.

-         Net ir tada kai El pasakė apie Emmą, tu tada ištikrųjų pavydėjai, nes...

-         Taip, aš pavydėjau, nes tu man labai, labai patinki.

-         Tai manau, kad dabar, galiu tave, bet kada pabučiuoti?

-         (nusijuokiau) gali.

-         Labanakt

Tyliai pasakė Harry ir mane pabučiavo, o aš nusišypsojau ir užmerkus akis, užmigau.

Buvo gera užmigti, kai žinojau, kad kažkam patinku, o kažkas patinka man. Ir tas "kažkas" yra pats Harry Styles. Tai, turbūt kiekvienos gerbėjos svajonė ,gauti jo dėmesį. Ir tai nutiko man. Na, tai neįtikėtina, bet dabar aš jaučiuosi labai, labai, labai laiminga.