Never say never - Lietuviška fanfiction.

65 DALIS

Never Say Never

65 DALIS

***Emilės pozicija***

Lėktuvui nusileidus pasiėmiau visus savo daiktus ir išėjau į lauką. Šaltas Londono oras kaip reikiant pasijautė. Gatvės aplinkui buvo išmargintos gausybe mažų spalvotų lempučių ir visur buvo daugybe sniego. Tad nieko nelaukdama ir nespėdama taip greitai sušalti, pasigavau taksi ir paprašiau kad vairuotojas nuvežtų į viešbutį pačiame Londono centre. Automobilis pajudėjo ir aš vis stebėjau besikeičiančius vaizdus pro langą. Londonas žiemą iš tiesų labai gražus ir čia jauku. Taip net nepajutau kaip užsigalvojau ir tai pamatęs vairuotojas garsiai nusikosėjo, taip mane išblaškydamas iš minčių.

-          Panele, jums skambina.- pasakė jis.

-          Taip, tiesa. Užsigalvojau.- pasakiau jam ir išsitraukusi telefoną pamačiau Eleanor vardą ekrane.

*Telefonu*

- Sveika.- pasakiau atsiliepusi.

- Labas labas, klausyk, norėjau paklausti kur dabar esi.

- Londone ir jau važiuoju į viešbutį, o kas?- paklausiau.

- Na, tiesą sakant man dabar labai nuobodu ir ką tik Dani išvažiavo, tad name aš likau visiškai viena, o vaikinai grįžta tik rytoj. Todėl pamaniau, gal tu norėsi atvažiuoti pas mane ir palaikyti man kompaniją.

- Taip, manau galėčiau.

- Yeeeeeeey, tuomet labai lauksiu.- pasakė ji ir garantuoju, kad dabar ji plačiai šypsosi.

- Neužilgo būsiu.- pasakiau ir padėjau telefono ragelį.

Na, regis man nebereiks apsistoti viešbutyje kaip buvau žadėjusi prieš tai. Todėl pasakiau vairuotojui kitą kelionės vietą ir jis, nors ir nenoriai, bet sutiko mane ten nuvežti.

Kažkur už pusvalandžio automobilis sustojo ir susimokėjusi vairuotojui ,išlipau iš jo. Priėjusi prie durų, paspaudžiau skambučio mygtuką ir neužilgo duris atidarė Eleanor.

-          Sveika, laukiau tavęs. Užeik.- pasakė ji ir plačiai atvėrė duris.

-          Sveika ir mmm... kas čia taip skaniai kvepia?- nusijuokiau.

-          Na, su Dani šiek tiek gaminom ir ji nespėjo paragauti nes greitai išlėkė, tad teks tai padaryti mums. O tu gali eiti į savo kambarį ir išsikauti daiktus. Ou ne.. tiesa, tavo kambarys jau yra užimtas, nes dabar visi grupės vaikinai apsigyveno čia, todėl tau teks eiti į Harry kambarį. Tu nieko prieš?

-          Ne, viskas gerai.- šyptelėjau.

-          Tada puiku, tai gali eiti pasidėti daiktus ir šiandien turim papuošti eglutę, padėsi?

-          Jūs dar tai darot?- nusijuokiau- bet taip, padėsiu, man nesunku. Vis vien jeigu būčiau dabar buvusi viešbutyje, turbūt, nieko nebūčiau veikusi ir gulėčiau prie televizoriaus, tad truputį veiklos niekam nepakenktų.

-          Gerai, ačiū tau labai. – pasakė ji ir nestipriai apkabino.

Harry kambarys nuo to laiko, kada išvykau visiškai nepasikeitė. Pro akis prabėgo daugybe akimirkų praleistų kartu ir nė nepajutau kaip nuriedėjo viena ašara. Net nežinau kodėl, bet tai ir liūdna, ir gera kartu. Dabar taip norėčiau, kad jis būtų čia, prie manęs, bet žinau, kad tai neįmanoma. Na, turiu galvoje, kad dabar neįmanoma. O aš jo taip pasiilgau... nors dar praėjo tik kelios dienos