Never say never - Lietuviška fanfiction.

17 DALIS

Rytas. Saulė kaip visuomet spigina į akis savo ryškius spindulius. Jaučiuosi išsekusi, pavargusi ir labai irzli. Pavargau nuo visko, visos bėdos, nesusipratimai, pykčiai- mane varo iš proto.

Šiaip ne taip išsiritau iš savo nerealiai minkštos lovos ir nuėjau prie televizoriaus. Jį įsijungiau ir varinėjau pro visus kanalus, tačiau nei vienas manęs visiškai nesudomino, todėl jį išjungiau.

Telefoną laikiau vis dar išjungtą. Net baisu pagalvoti, kiek sms žinučių galėjau gauti, o gal priešingai ,nei vienos? Aj, nesvarbu. Šiandien stengsiuosi negalvoti, nei apie Harry, nei apie visus kitus. Aš noriu pailsėti, noriu apmąstyti.

Šitaip begalvodama užsimaniau valgyti, todėl išsitraukusi iš lagamino šiltesnius rūbus, vis gi jau ruduo ir jis įpusėjo, juos apsirengiau ir užrakinusi savo viešbučio numerio duris, nusileidau laiptais į apačią ir išėjau iš viešbučio. Patraukiau šalia jo esančio restorano „Nando‘s“

Įėjau į restoraną ir susiradau staliuką. Neužilgo prie manęs priėjo padavėja ir padavė meniu. „Ah..vištiena, vištiena, vištiena“- pasakiau sau mintyse, nes visas meniu mirgėjo vien nuo vištienos patiekalų pavadinimų. Užsisakiau vištienos sparnelių, kolos ir atidaviau meniu padavėjai. Ji pasakė, kad užsakymas šiek tiek užtruks, tad teks luktelėti.

Hm... ką veikti?,- pamaniau ir išsitraukiau savo telefoną. Jį pasijungiau ir telefone iš karto pasirodė 63 sms žinutės ir 11 skambučių. Visi nuo...Harry!. Na ką, skaitom.- pasakiau sau mintyse.

„Emi, kur tu? ;* “, „Aš nerimauju, atsiliepk prašau“, „Princese, ką padariau ne taip?“ ,„Kas nutiko? Kur tu? Kas vyksta? “, „Prašau, nebūk su manimi tokia ir bent jau leisk žinoti, kad tau viskas gerai“, „Aš tuoj išeisiu iš proto, prašau atsiliepk“ ir t.t...

Gosh... jis rimtai pamišo. O, dar viena žinutė, tik dabar ji jau nuo Monikos – pamačiau telefone naują žinutę:

„Emile, ką tu darai? Harry nerimauja dėl tavęs ir mes visi einame iš proto. Kur tu? Harry vaikšto tarsi nesavas, užsisklendė savyje, su niekuo nesikalba... prašau tavęs, kaip geriausios draugės, nebūk su juo tokia. Jis tikrai tave myli ir tikrai nenusipelnė, kad su juo taip elgtumeisi. Net geriausi jo draugai niekuo negali padėti, jam reikia tavęs. Šiandien net atšaukėm vieną pasirodymą, nes nemanom, kad Harry galės dainuoti. Prašau, Emile, paskambink  man kai perskaitysi šią žinutę. Prašau.“

„Oh.. rimta.“- pasakiau sau mintyse. Bet aš nesu garantuota, kad jis mane myli ir iš viso, aš bijau, jog vieną dieną atsitiks taip, kad jis mane mes ir tuomet aš net bijau pagalvoti, kas atsitiks su manimi. Todėl geriausia viską baigti dabar, kad ir kaip jį mylėčiau, kad ir kaip jo pasiilgčiau, kad ir kaip jo man trūktų dabar.

Netrukus atnešė ir mano vištieną. „Mmm... puikumėlis“.

Po keliolikos minučių baigiau valgyti ir susimokėjusi išėjau iš restorano. Norėjau dar šiek tiek pasivaikščioti, todėl nuėjau į parkelį. Staiga prie manęs pribėgo kelios mergaitės ir pradėjo visko klausinėti apie Harry ir kodėl aš jį palikau. Pala... palikau? Iš kur jos žino, kad mes išsiskyrėme? Hm... taip ir likau nieko nesupratusi. Netrukus mane paliko tos mergaitės ir galėjau ramiai pabūti viena ir viską apmąstyti, tačiau prisiminiau Monikos žinutę, todėl jai paskambinau. Ji iš karto atsiliepė.:

-          Emile?

-          Taip čia aš.

-          Kur tu? Prašau, pasakyk, kad tau viskas gerai? – Susirūpinusiu balso tonu pasakė Monika.

-          Man viskas gerai.

-          Džiaugiuosi dėl tavęs, kad tau viskas gerai, bet kai kam ne..

-          Kaip suprasti kai kam ne? – iš karto paklausiau.

-          Harry, jis visiškai išsekęs, jis nieko nebenori.

-          Praeis. –pasakiau

-          Kaip tu gali būti tokia negailestinga? Jis nieko neįsileidžia į savo pasaulį, jis užsisklendęs savyje. Man neramu dėl jo.

-          Bet taip bus geriau, Monika.

-          Nebus, jis tikrai tave myli. Suprask.

-          Koks skirtumas. Jis nemyli manęs, aš tuo tikra.

-          Myli. Na, nebent tu jo ne. Tada suprantu.

-          Am... – pritrūko žodžių ir nebegalėjau nieko atsakyti.

-          Tu jį myli? – Monika paklausė.

-          Taip. Aš jį labai myliu, tačiau nenoriu rizikuoti. Ankščiau ar vėliau jis mane vis vien paliks. Turiu eiti. Iki.

-          Emile, tu žaidi su kitų jausmais ir man tikrai labai gaila Hario. Kur tu eini?

-          Nesvarbu, iki. – Atsakiau ir padėjau ragelį.

Taip, man tikrai gaila Harry, bet aš ne tokia.. Aš negaliu pas jį grįžti, kaip niekur nieko. Tiesiog negaliu.

Toliau vaikščiojau parke, ramiai viską apmąsčiau, kol pajaučiau, kad kažkas sugriebė mane už rankos. Tai buvo Niall. „Oh.. Ko jam čia dabar reikia?“- pamaniau.

-          Mes privalom pasikalbėti. – truputį piktu balsu pasakė Niall, net keista, nes niekuomet nesu mačiusi jo pikto.

-          Visų pirma, kaip tu mane radai?- iš karto jo paklausiau.

-          Tu Harry mergina, pameni? Visas twitter, tumblr ir facebook pilnas tavo nuotraukų, kad vaikščioji dabar parke, todėl nebuvo sunku tave čia atrasti.

-          Oh.. tiesa, pamiršau, kad dabar esu, kaip ir stebima. Tai sakyk ko nori? – Jau pakankamai piktai pasakiau.

-          Aš niekada nemačiau Hario tokio prislėgto, supranti? Jis tave myli ir nė nebandyk to paneigti. Man Monika viską papasakojo, ką kalbėjot telefonu.

-          Ooo, kaip matau, nes savo geriausia drauge nebegaliu pasitikėti. –atsakiau.

-          Gali. Visuomet gali ja pasitikėti. Bet Harry tu skaudini. Nejau tu negali net atsakyti jam į sms žinutes ar skambučius? Negali jam papasakoti kaip jautiesi? Aš manau, kad tikrai gali.

-          Na, yra dalykas kurio tau tikrai nenorėčiau pasakoti ir tai yra didžiausia priežastis dėl ko aš išėjau iš Harry namų. – atsakiau.

-          Papasakok. Manimi tu gali visuomet pasitikėti.- Niall atrodė labai susirūpinęs.

-          Negaliu. Man sunku apie tai kalbėti.

-          Bent jau pasakyk priežastį kodėl išėjai. Man to užteks.

-          Ne, Niall, aš tau tikrai nesakysiu. Tau leidus, aš jau eisiu.

-          Kaip nori, bet Hariui tavęs labai trūksta. Manau, ne vienas aš tau tai sakau. Ir aš vis dar tikiuosi, kad ankščiau ar vėliau tu išgirsi mano žodžius.

-          Taip, žinau. Man jo taip pat trūksta, bet negaliu nieko pakeisti.

-          Oh..c‘mon... Tai kas per problemos? Jūs turit būt kartu.- Niall vėl pradėjo mane įtikinėti, kad aš ir Harry tinkam ir pan.. Tiesą sakant, tai jau nusibodo. Monika o dabar Niall...

-          Aš pagalvosiu apie tai, ką tu man ką tik sakei, o dabar iki, Niall. – Pasakiau ir patraukiau link savo viešbučio, kuris buvo čia pat.

Įėjusi į viešbutį iš karto išsitraukiau savo numerio raktus ir pakilau į antrą aukštą ir susiradusi savo kambarį į jį įėjau.

Atsisėdau ant sofos ir dar gal kelias valandas mąsčiau ką daryti. Žinutės nuo Hario vis ėjo, ėjo... Skambučiai nuo jo taip pat nesiliovė.

Dar truputį palaukusi, pagaliau atsiliepiau.