Never say never - Lietuviška fanfiction.

63 DALIS

Never Say Never

(Prieš skaitydamos dar galit pasileist šias dainas, nes kai kūriau, jų klausiausi ;) )

https://www.youtube.com/watch?v=9u3y5fmoAvA

https://www.youtube.com/watch?v=85Qncsyvfl4

63 DALIS

Grįžome atgal į viešbutį. Aš vis dar buvau sukrėsta nuo šios žinios, kurią nesenai sužinojau. Taip, aš sakiau, kad vaiko nenoriu, bet giliai širdyje tikėjau, kad vaikas bus pats tobuliausias dalykas man ir vienintelė paguoda. Dabar pro akis prabėgo visos akimirkos, kuriomis aš gyvenau vos tik sužinojusi, kad tapau nėščia. Viskas buvo gražu. Buvau laiminga, bet... neilgai. Niekuomet nėra buvę taip, kad būčiau visiškai laiminga. Kartais pradedu galvoti, kad tai tarsi prakeiksmas, kuris mane persekioja. Negaliu būti laiminga su Harry‘iu, negaliu turėti laimingos šeimos, vaikų. Tiesiog negaliu būti laiminga. Dabartis mane gąsdina. Net negaliu ir nenoriu pagalvoti, kas bus vėliau. Kas nutiks vėliau. Nebenoriu prarasti dar ko nors. Tiesiog, to jau būtų per daug. Dabar, dalis manęs nori, kad nurimčiau ir pradėčiau galvoti apie teigiamus dalykus. Galvočiau apie tai, kas mane džiugina, bet aš negaliu. Kita pusė manęs nori dingti ir niekada nebegrįžti. Jaučiuosi tokia silpna, kad negaliu nieko pakeisti. Aš bejėgė. Tad visai nenustebčiau, kad Harry‘is mane paleistų. Nenustebčiau jeigu jis, dabar sužinojęs, kad nebus tėtis mane paliks. Žinoma paliks, net negalvoju kitaip.

-          Harry.- pagaliau prakalbau ir ištrūkau iš savo apmąstymų. Mes abu sėdėjome tame pačiame kambaryje be žodžių.  Jam, turbūt, dabar taip pat labai sunku kaip ir man.- Dabar, kai jau abu žinome tiesą... aš... aš suprasiu, jei tu nebenorėsi būti su manimi ir mane paliksi.- pasakiau jam ir jis lėtai pakėlė akis į mane, kurios buvo raudonos nuo verkimo. Manau aš atrodau taip pat, tik dar blogiau.

-          Negaliu patikėti, kad tai sakai man.- pasakė jis.- Aš suprantu, kad dabar esi palūžusi, prislėgta ir liūdna, bet nemanyk, kad aš toks nesu ir nesijaučiu taip pat. Man sunku. Man sunku susitaikyti su tuo, ką išgirdome, man sunku matyti tave tokią. O dar tokios tavo kalbos... net nežinau ką sakyti.

-          Nesakyk nieko. – pasakiau jam ir mano akyse prisikaupė dar daugiau ašarų, kurios krito ant grindinio viena po kitos.

-          Ateik čia.- ištiesė rankas Harry.

-          Aš atsiprašau.- pasakiau beveik kūkčiodama jo glėbyje.

-          Neatsiprašinėk. Tu neturi dėl ko atsiprašinėti ir mes visa tai kartu išgyvensime. Aš tau pažadu, mažyte. – pasakė jis ir pabučiavo  į kaktą.

-          Nebus gerai.- pasakiau.

-          Bus, juk sakau, kad visa tai išgyvensime kartu. Taip ir bus. Ir aš garantuoju, kad dar galėsime susilaukti šimtą mažų vaikučių.

-          Šimtą?- negalėjau nenusijuokti, kad ir kaip buvo liūdna.

-          Gerai, gerai. Mažiau tada.- jis nusijuokė taip pat.

-          Bet aš labai norėjau to vaiko.- pasakiau jam ir mano akyse ašarų atsirado dar daugiau.

-          Žinau, aš taip pat jo norėjau. Bet tu tik neverk, labai parašau.- pasakė jis ir švelniai pabučiavo į lūpas.

-          Aš negaliu. Nors ir sakiau, kad aš to vaiko nenoriu, bet tai buvo netiesa, nes aš tikrai norėjau susilaukti vaikų.

-          Žinau, kad norėjai. – šyptelėjo jis.- bet viskas dar prieš akis.

-          Myliu tave.- pasakiau jam ir pažvelgiau į jo akis, kurios vis dar buvo raudonos.

-          Žinai, pakalbėkim apie linksmesnius dalykus, nes turiu tau kai ką pasakyti.- pasakė Harry.

-          Gerai, aš klausau.

-          Aš noriu tave supažindinti su savo mama, todėl pamaniau, kad būtų visai neblogai Kalėdas praleisti kartu su mano mama, bei sese. Noriu tave supažindinti su jomis.

-          Su mama ir sese? Ne, aš dar tam nesu pasiruošusi. Aš bijau, o jeigu aš joms nepatiksiu ir...- Harry neleido man pabaigti ką norėjau sakyti ir užtildė bučiniu.

-          Tu joms patiksi, tikrai.

-          Gerai. Aš noriu su jomis susipažinti.- nusišypsojau.

-          Puiku, tuomet mūsų Kalėdos jau suplanuotos.- pasakė jis.

-          Manau, man jau laikas į oro uostą.- pažvelgusi į laikrodį, kuris jau rodė lygiai šeštą. Pasakiau.

-          Jau? Taip greit?- paklausė Harry.

-          Taip.- nusijuokiau.

-          Tuomet aš privalau tave ten nuvežti.- pasakė jis ir jau stojosi ieškoti mašinos raktelių.

-          Ne, viskas gerai. Aš su Ian.- sulaikiau jį.

-          Man jis nepatinka.- pasakė Harry.

-          Harry, viskas gerai. Jis nepavojingas.- nusijuokiau.

-          Bet vis vien...

-          Jokių vis vien. Aš myliu tik tave, o jis man tik.. jis man niekas.- tariau.

-          Gerai, bet pažadėk, kad man paskambinsi vos tik nusileisti San Franciske.

-          Žinoma.- nusišypsojau ir Harry prisitraukęs mane arčiau savęs įsisiurbė į lūpas.

-          Iki.- tariau jam ir ištrūkusi iš jo glėbio, pasiėmiau visus lagaminus ir išėjau iš kambario.

Nusileidusi fojė, pamačiau piktą Ian veidą.

-          Skrydis jau už valandos, o tu čia atėjai tik dabar.- pasakė jis piktai.

-          Savos priežastys, nesikišk.- pasakiau ir  padėjau lagaminus į taksi automobilio mašiną.

Kažkur po 15 minučių, mes jau buvome oro uoste ir netrukus perėję visus kontrolės postus atsidūrėme lėktuve.

Skrydis nebus toks ilgas kaip ankščiau, tačiau vis dar negaliu būti linksma ar užmiršti šiandienos įvykio. Nežinau kaip tai ištversiu.

Jėėėtus, kaip nustebinot su tiek daug komentarų po praeita dalimi. Ačiū jums visoms labai ;****