Never say never - Lietuviška fanfiction.

80 DALIS

Never Say Never

80 DALIS

-          Gerai, aš turėjau suprasti, kad man net nevertėjo ateiti čia.- pasakiau ir nusukau žvilgsnį į kitą kambario pusę.

-          Turbūt.- pasakė Harry ir nežymiai gūžtelėjo pečiais.

-          Dabar reikia padaryti galą mūsų santykiams ar kaip čia tave suprasti?

-          Emile, aš nežinau. Klausyk, pasilik čia, pagalvok ką darai ne taip ir aplamai, kas darosi mums abiems, o aš paliksiu tave vieną.- tai pasakęs, jis pasiėmė savo striukę.

-          Ką? Kur tu eisi?- nustebau.

-          Bet kur. Man reikia apgalvoti pačiam viską.

-          Tu turi kitą. Viskas ir taip aišku, nes kitaip nebūtum dabar manęs atstūmęs.

-          Aš neatstumiu tavęs ir tikrai neturiu kitos. – pasakė šaltai jis ir išėjo iš kambario palikdamas mane vieną visiškoje nežinioje. Taip ir norėjosi pradingti kažkur, kur manęs niekas nežinotų, nepažintų ir galėčiau ramiai gyventi, bet tas galvojimas... ne, aš negaliu šitaip. O dabar jis kažkur išėjo, pasakydamas tiesiog „Man reikia apgalvoti pačiam viską“. Tai per daug sunku man.

Harry P.O.V

Net nepasisveikinęs su savo ir Emilės tėvais, išlėkiau pro duris ir įsėdęs į mašiną, ją užvedžiau. Važiavau kažkur. Pats nesuvokiu, kodėl aš atstūmiau Emilę. Bet dabar, man tikrai reikia pabūti vienam ir galbūt net užsimiršti, todėl nuvažiavau į mūsų su vaikinais jau seniai pamėgtą barą, kuriame neįleidžia bet kokių pašalinių žmonių, nes dabar man mažiausiai reikia dar kokio skandalo ar klykiančių ir pamišusių mergaičių, kurios trokšte trokšta mano autografo ar nuotraukos su manimi.

Prie baro beveik nebuvo mašinų. Na, žinoma, juk Kalėdos ir visi dabar švenčia su savo šeimomis. Tik ne aš.

Įėjęs į barą, iš karto patekau į visiškai kitokią atmosferą. Tylu, ramu, o žmonių labai mažai. Tai yra būtent tai, ko man dabar reikia. Todėl priėjau prie baro ir užsisakiau kažkokio keisto gėrimo, kurį pasiūlė padavėjas. Po jo sekė dar vienas, dar vienas ir taip toliau. Jutau, jog jau galva šiek tiek svaigsta, bet negalėjau nieko sau padaryti. Net nepastebėjau, kai prie manęs priėjo kažkokia rudaplaukė.

-          Liūdna diena?- paklausė ji.

-          Šiek tiek.- vos išlemenau kažką.

-          Aš Kristen.- prisistatė ji.

-          Harry.- pasakiau ir pažvelgiau į jos mėlynas akis. Ji buvo velniškai graži, bet mano mintyse Emilė užima didesnę vietą. Negaliu nustoti apie ją galvoti. Kas negerai su manimi? Harry! Susiimk.

-          Man taip pat nieko gero, todėl atėjau čia. Gal nori papasakoti kas yra? Aš puiki klausytoja.

-          Palikau savo panelę, kuri stengėsi vėl sugrąžinti viską į senas vėžias ir susitaikyti.

-          Bet kodėl? Ta prasme, jeigu tu ją myli, kodėl palikai?

-          Man atsibodo mūsų nesibaigiantys pykčiai, todėl ir palikau, bet aš myliu ją.

-          Atsiprašau, galbūt pasirodysiu nemandagi, bet tik niekam tikęs vaikinas galėtų pasielgti su savo panele šitaip, kuri perlipa per savo principus ir pati eina susitaikyti. Žinau, kad visos tokios, todėl ir sakau.

-          Taip, manau aš ir esu niekam tikęs, bet taip bus geriau.

-          Na, nebus jeigu ją myli.

-          Kas tu ir iš kur tokia protinga..- nusijuokiau.

-          Tik žinau viską apie merginas. Tik tiek.- nusijuokė ir ji.

-          Gerai, manau man reikia važiuoti namo.- pasakiau ir pakilau nuo kėdės, bet neišlaikęs pusiausvyros nukritau ant žemės.

-          Taip taip... tau tikrai reikia namo.- nusijuokė ji ir padėjo atsistoti.- Tikriausiai tavo šeima dabar rūpinasi dėl tavęs, bet tokios stadijos tu negali niekur važiuoti.

-          Tada ką darysim?- paklausiau ir net pats nesupratau šio klausimo kvailumo.

-          Aš gyvenu visai netoli nuo šito baro, todėl jei pajėgsi normaliai paeiti ir nenukristi, gali naktį praleisti pas mane, o ryte ,grįžęs namo, pakalbėsi su savo mergina.- ta mergina iš tiesų maloni, tačiau aš nesuprantu, ar tai tik rūpestis, ar dar vienas bandymas gauti šlovės. Visiem juk aš esu reikalingas tik dėl šlovės.

-          Gerai jau gerai.

Po dešimties minučių, mes pasiekėme tos merginos namus ir ji atrakinusi duris, mane įleido ir padėjo šiaip ne taip nusirengti žieminę striukę.

-          Um... Harry, kadangi jau esi čia, manau, turi žinoti, kad negyvenu šiuose namuose viena.- pasakė ji ir aš sukausčiau savo žvilgsnį į ją.

-          Tai su kuo?- negalėjau nepaklausti.

-          Sveikas, Harry.- iš kažkur atsirado labai matyta mergina. Net ir jos balsas man kažkur girdėtas, išvaizda taip pat... velnias! Negaliu prisiminti.

-          Mes pažįstami?- paklausiau.

-          Hazz, nepameni manęs?- nusijuokė mergina man taip pat kažkur girdėtu juoku.

-          Negaliu normaliai mąstyti, nes alkoholis veikia mane.- sumurmėjau.

-          Kaip Niall?- paklausė ji ir man viskas pasidarė aišku.

-          Monica? Bet, ką tu čia veiki?.- apkabinau nestipriai.

-          Ilga istorija, o tu tikriausiai esi tikrai pavargęs, todėl tau reikia pamiegoti.- nusišypsojo ji savo akinančia šypsena ir parodžiusi kur mano kambarys, netrukus dingo. O aš, tik atsigulęs į lovą, užmigau.

Tadaaaam! Nėra labai ilga ši dalis, tiesiog, visą mėnesį nieko nekūriau ir dabar vėl buvo sunku kažką prigalvoti originalesnio. Tikiuosi labai nesupykot, kad dalies nebuvo taip ilgai, tačiau nuo šio savaitgalio, dalis kelsiu jau kur kas dažniau.

Laukiu kaip visada jūsų nuomonių ir like J