Never say never - Lietuviška fanfiction.

48 DALIS

Emily P.O.V.

Ahh... gyvenime nebeskrisiu tiek laiko lėktuvu. Paros laiko skrydžiai ne tik išvargina, bet ir išsunkia visiškai. Tačiau dabar, lėktuvas pagaliau nusileido. Pagaliau pajaučiau gaivų San Francisko orą, nors ir šiek tiek žvarbų, tačiau tokį orą aš dievinu. Taigi, pasiėmiau lagaminus ir susiradau taxi. Taxi vairuotojas buvo gan keistas, tačiau linksmų plaučių senukas. Visą kelią iki universiteto man pasakojo apie savo nuostabią anūkę, panašaus amžiaus kaip aš ir kokia ji nuostabi.

Maždaug po pusvalandžio automobilis sustojo. Aš, susimokėjusi ir padėkojus vairuotojui išlipau iš automobilio ir jis nuvažiavo. Prieš akis atsivėrė tie patys NAU (Northern Arizona University) pastatai. Iki skausmo man pažįstami ir keliantys tik pačius nuostabiausius prisiminimus. Tačiau dabar, čia jaučiuosi kitaip. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau čia vėl pirmą kartą. Jaučiu tokį patį jaudulį, kaip ir pirmąją dieną, kai tik atvykau čia. Bet manau, jog tai laikina.

Tad nieko nelaukdama, nuėjau į pagrindinį NAU pastatą ir susiradau direktoriaus kabinetą, tačiau iš ten, mane nusiuntė į raštinę, kurioje man padavė pamokų tvarkaraštį ir daug daug knygų, kurių man prireiks kai mokysiuos.

-          O dabar, pats metas surasti tau bendrabutį, kuriame tu būsi užregistruota.- Pasakė raštinės darbuotoja, kuri tiesa sakant, nebuvo jau tokia geranoriška.

-          Oh… taip, žinoma.- Pasakiau ir nusekiau paskui.

Netrukus mes abi atsidūrėme viename iš daugelio bendrabučių pastatų. Ta moteris, nuvedė mane pas dar keistesnę ir jau gerokai žilstelėjusią moterį.

-          Čia Emilė Bleik ir ji turi pradėti čia mokytis, tad jai reikia surasti kambarį.- Pasakė moteris iš raštinės.

-          Žinoma, eime su manimi, panele. – Pasakė žilstelėjusi , nutrintu ilgu sijonu ir pūkiniu megztuku moteris, kuri nusivedė mane ilgu kolidoriumi. Netrukus priėjome vieną kambarį.

-          Štai čia, tavo naujieji namai. Įsikurk ir gali sau gyventi.- Pasakė moteris ir netrukus pasišalino.

Įėjau į kambarį. Na, jis nebuvo labai prabangus, tačiau pakankamai jaukus. Jame stovėjo dvi lovos, o tai reiškia, kad aš turėsiu kambariokę. Jos daiktai buvo gražiai sudėti į lentynas, tačiau jos nebuvo. Gal ir gerai, su niekuo nereikės dabar bendrauti ir galėsiu ramiai susidėti savo daiktus.

Išsitraukusi visas knygas iš rankinės susidėjau gražiai į lentynas ir pasikabinau tvarkaraštį šalia rašomojo stalo. Susidėjau savo rūbus į nedidelę spintą ir persirengusi pradėjau nagrinėti savo tvarkaraštį ir rytojaus pamokas.

Staiga į kambarį įlėkė kažkoks tamsiaplaukis vaikinas.

-          Whooaaaah.. ramiau, vaikine. Čia tau ne stadionas ir aš tikrai nemanau, kad čia tavo kambarys.- nuotaikingai pasakiau.

-          Kas tu po velnių ir ką veiki šiame kambaryje?- piktai pasakė jis ir po jo pikto pareiškimo, jo, kaip gražuolio reputacija nuvertėjo, mano atžvilgiu.

-          Atsiprašau?- pasipiktinau.

-          Ką girdėjai. Kas tu ir ką čia veiki?- vėl piktu balsu paklausė jis.

-          Šiaip aš čia gyvenu, o dabar, gal jau varyk iš čia, kol neiškviečiau apsaugos.- surėkiau ant jo, o jis net nesiteikė išeiti ir atsisėdo ant lovos, kuri turėjo būti mano kambariokės. O gal taip ir yra aš nežinau.

-          Atsiprašau, aš šiandien ne kokios nuotaikos. – atsiprašė manęs tamsiaplaukis vaikinas.

-          Matau, kad ne kokios. Tai gal prisistatysi ar man pačiai sugalot tavo vardą? – paklausiau.