Never say never - Lietuviška fanfiction.

25 DALIS

Praėjo savaitė. Lygiai viena savaitė, kai atskridome į LA ir įsikūrėme viešbučiuose. Kelias dienas aš jaučiausi tarsi princesė. Harry buvo toks pat romantiškas, gal net labiau. Ilgai vaikščiodavom pakrante, eidavom pasitikti saulėlydį. Žodžiu, viskas buvo neapsakomai nuostabu. Tačiau visi geri dalykai greit baigiasi. Ir dažnai viskas tarsi sugriūva. Taip ir nutiko man. Harry jau trečia diena, kaip grįžta į viešbutį tik paryčiais arba naktį.  Susitinkame tik per koncertus. O kai noriu su juo pakalbėti, jis tiesiog mane pabučiuoja ir pradeda sakyti,  kad labai mane myli ir, kad jokiu būdu nesijaudinčiau. Bet aš vis vien nebežinau ką galvoti. Mintys, kad jis galbūt susirado kitą mane tiesiog gąsdina, bet aš stengiuosi apie tai negalvoti ir nuteikinėju save priešingai. "Harry tiesiog linksminasi su draugais, nurimk" - tik šiais žodžiais bandau save raminti.

Tačiau šias kelias dienas stengiuosi taip pat nesėdėti vienoje vietoje. Ir po koncertų einame su Monika į paplūdimį,  bei apsipirkinėjame ,o vakarais susitinku su Louis. Mes iš ties pradėjome gerai sutari. Ir dabar galiu drąsiai sakyti, jog Louis, dabar tapo vienas iš geriausių mano draugų. Aš juo pasitikiu. Louis yra turbūt vienintelis grupės narys, kuris tikrai atrodo yra nuoširdus, mielas, linksmas. O svarbiausia, jis su manimi būna savimi ir aš galiu bet kada jam išsipasakoti, o jis man.

Šiandien paskutinė diena LA ir vis dar turėjau vilties, jog nereikės praleisti vakarą vienai.  Bet… Aš ir vėl viena tuščiame kambaryje. O Harry… o kur jis, aš nė neįsivaizduoju. Aš pykstu ant jo. Labai pykstu.

Staiga išgirdau skambutį. Skambino Louis. Tik jo balsas man visuomet pakelia nuotaiką ir sukelia šypseną, net tokiose liūdnose akimirkos, kaip dabar.

-Sveika, ką veiki?

- Labas. Žinai, neatspėsi, bet aš vėl nieko neveikiu. – atsakiau šiek tiek liūdnu balsu.

- Oh… tai dėl Harry…- Louis balsas tapo liūdnesnis.

- Taip, taip. Jo vis dar nėra ir aš nė neįsivaizduoju kur jis.

- Gal nori susitikt? Aš taip pat vienas ir kažkaip nesinori praleisti paskutinę dieną LA, užsidariusiam kambaryje. Tai ką manai?- Louis paklausė.

- Skamba puikiai. Gerai.

- Tuomet užlėksiu pas tave po pusvalandžio ir kur nors nueisim.

- Puiku, lauksiu.- Atsakiau ir padėjau telefono ragelį.

Priėjau pries spintos ir išsitraukiau trumpus šortukus ir palaidinę. Plaukus palikau tiesius, dar truputėlį pasidažiau ir aš jau susiruošti. Pasiėmiau mažą rankinę ir išėjau iš viešbučio. Netrukus atvažiavo  Louis, su savo mašina ir mes išvažiavome.

-          Tai kur trauksim?

-          Aš manau, kad pirmiausia reikia kažko užkąsti.- Louis pažvelgė į mane savo mielomis akimis ir nusišypsojo.

-          Puiku. Važiuojam.

Netrukus nuvažiavom į nedidelį restoraną esantį prie pat jūros. Susiradome staliuką ir užsisakėme maisto. Po valandos, pavalgę ir susimokėję, nuėjom prie jūros.

Jūra šiandien buvo labia rami, o ir oras nebuvo šaltas. Buvo gera vaikščioti basomis per smėlį, juoktis ir klausytis įvairių Louis juokelių .

-          Tu linksmas.- tariau ir nusijuokiau.

-          Awww..- padarė mielą veido išraišką Louis.

-          Žinai, jei ne tu, tai ši savaitė man būtų tiesiog klaiki.- pasakiau Louis ir nė pati nepajutau, kaip mano šypsena dingo.

-          Tai dėl Harry… aš nieko nebesuprantu, kas jam.- Iš Louis akių matėsi, jog ir jis šiek tiek nuliūdo. Netrukus pajaučiau, kaip mano akys sudrėko ir aš pradėjau verkti.

-          Ėėėj…kodėl verki?- Louis mane apkabino.

-          Aš nežinau. – atsakiau ir dar stipriau apsikabinau Louis. Staiga pajaučiau jo lūpas švelniai prisiglaudžiat prie manųjų.