Never say never - Lietuviška fanfiction.

34 DALIS

-          Kas ne taip? – paklausiau Louis ir atsisėdau šalia.

-           Žinau, kad tu dabar buvai su Harry. Kodėl man meluoji? Kodėl tu tiesiog nepasakei, kad eini su juo susitikti? - Louis jau nebeatrodė toks piktas, greičiau nuliūdęs.

-          Aš atsiprašau...

-          Už ką atsiprašinėji? Aš juk suprantu, kad vis dar jį myli ir, kad negali jo pamiršti. Bet ne tai svarbiausia, svarbiausia yra tai, kad tu nuslėpei tai, kad eini su juo susitikti.

-          Aš galiu. Aš tikrai galiu jį pamiršti. Bet...- nebegalėjau nieko pasakyti, nes jaučiau, kad tuoj viską sugadinsiu.

-          Koks skirtumas. Gali ir neatsakyti.

Supratau jog aš privalau kažką daryti. Jis tikrai ant manęs pyksta ir aš žinau, kad jam patinku. Bet aš negaliu jam duoti tai, ko jis nori. Aš negaliu jam duoti tokios meilės, kokios jam reikia. Aš vis dar myliu Harry. Tačiau privalau jį pamiršti ir manau, kad Louis yra vienintelis, kuris man gali padėti tai padaryti.

-          Tu pyksti ant manęs.- Pasakiau Louis.

-          Ne, nepykstu. Tik noriu, kad su manimi būtum atvira.

-          Aš ir esu su tavimi atvira.- Pasakiau ir atsisukau į Louis, pažvelgiau į jį.

-          Nesi. Dabar tu nesi. Ir aš labai norėčiau, kad tokia būtum.

Nežinau ką tuomet pagalvojau, bet tai nebuvo svarbu. Dabar mąstau tik viena „ Aš nebegaliu toliau gyventi prisiminimais apie Harry ir apie tas dienas, kurias praleidome kartu ir kaip mums buvo gera.“

Todėl negalvojau kas nutiks po to.

Greitai atsukau į save Louis ir įsisiurbiau į jo lūpas. Supratau, kad jis buvo nustebęs, todėl nusišypsojau ir atsitraukiau nuo jo. Jis vis dar buvo „apšalęs“.

-          Aš negaliu tau meluoti ar su tavimi būti neatvira. – Pasakiau ir prikandau lūpą.

-          Ir kaip man dabar tai suprasti? Vieną sekundę mes pykstamės dėl to, kad tu vis negali pamiršti Hario, o kitą tu mane pabučiuoji. Aš visiškai tavęs nebesuprantu.- Louis atrodė tikrai susipaniojęs.

-          Tu gali man padėti jį pamiršti.- Pasakiau.

-          Aš?

-          Taip, būtent tu.

-          Ir kaip gi?- Louis paklausė ir iš jo akių matėsi, jog jam ši idėja tikrai patinka.

-          O tu pagalvok. – Pasakiau ir pažvelgiau į jo mėlynas akis.

Louis paglostė mano plaukus ir mes vėl karštai pasibučiavom.

Rodos, galiu su juo bučiuotis kiek tik noriu. Ir visai nejusiu jokio kaltės jausmo, kad Harry išduodu. Galbūt planas, kad Louis man tikrai gali padėti užmiršti Harry tikrai veikia.