Never say never - Lietuviška fanfiction.

19 DALIS

Harry P.O.V

Vidurnaktis. Pabudau nuo nežinomo numerio skambučio, kuris nedavė man ramybės. Teko atsiliepti.

-          Klausau.

-          Harry...-išgirdau labai susijaudinusį ir liūdną Monikos balsą.

-          Kažkas atsitiko? – iš karto paklausiau

-          Emilė ligoninėje. Ji labai stipriai sužeista.- Monikos balsas darėsi vis liūdnesnis.

Tą akimirką pamaniau, kad mirsiu. Viskas aplinkui sustingo, širdį pervėrė didelis skausmas, kvėpavimas dingo. O į galvą pradėjo plūsti pačios kvailiausios ir nežmoniškiausios mintys. Greit išlipau iš lovos ir pečiu prispaudęs prie ausies telefoną ,užsidėjau kelnes ir striukę.

-          Kokia ligoninė?- stengiausi išlikti ramus.

-          Londono centrinė. Harry, greičiau atvažiuok.

-          Tuoj būsiu.

Padėjau telefono ragelį ir įsėdęs į mašiną iš karto užvedžiau variklį ir išlėkiau dideliu greičiu.

Mintys vis sukosi apie tai, kas nutiko mano princesei ir vis stengiausi save guosti, jog galbūt jai viskas gerai, tačiau sprendžiant iš Monikos balso, situacija labai bloga.

Netrukus pasiekiau ligoninę ir pastačiau mašiną prie pat įėjimo. Išlipau iš mašinos ir puoliau skambinti Monikai.

-          Kur man eiti?- iš karto paklausiau.

-          Reanimacijos skyrių.- Monikos balso tonas visiškai nebuvo pasikeitęs, o tai mane dar labiau gąsdino.

Netrukus jau buvau ten ir koridoriuje pamačiau Moniką, sėdinčią prie Niall ir apsiverkusią, taip pat ir kitus vaikinus su jų merginomis.

-          Kas jai?- iš karto surikau priėjęs prie Monikos

-          Šaaa... Harry, nekelk balso. Emilė labai sunkioje būklėje, daktarai nieko gero nežada.

-          Kas jai nutiko?-iš karto paklausiau.

-          Aš tiksliai nežinau, bet pagal liudininkus, ją užpuolė kažkas.

Tik išgirdęs šiuos žodžius jaučiau, kaip mano keliai linksta, pradeda trūkti oro.

Netrukus išėjo gydytojas iš operacinės. Jis priėjo prie Monikos ir kažką pasakė. Aš negalėjau likti nuošalyje, todėl priėjau prie jo.

-          Ar ji išgyvens?- paklausiau.

-          Operacija praėjo sklandžiai, tačiau aš negaliu būti garantuotas, kad ji greitai atsigaus.

-          Kaip suprasti? Nejau jūs sakote, kad ji gali ir neatsigauti?

-          Deja, bet taip. Jai stipriai sumušta galva, durtinė žaizda krūtinėje ir ji neteko daug kraujo.

-          O Dieve...- pasakiau ir Liam su Zayn nuvedė mane atsisėsti.

Dar šiek tiek Monika pasikalbėjo su gydytoju ir netrukus ji priėjo prie manęs. Apsikabino ir tyliai sušnabždėjo į ausį:

-          Viskas bus gerai Harry, viskas  bus gerai.

Šie žodžiai mane ramino, tačiau aš buvau apimtas panikos. Mano mergina gali neišgyventi. Man pasidarė baisu, jaučiau kaip tuoj pradėsiu verkti. Aš ją taip myliu, o dabar galiu ją prarasti amžiams.

Praėjo kelios valandos ir Emilė buvo pervežta į palatą. Nenorėjau nuo jos pasitraukti nė minutei.

-          Harry, aš manau, kad tau jau reiktų važiuoti namo, pailsėti. O ryte mes visi atvažiuosime.- Pasakė Louis.

-          Jūs važiuokit, aš pasiliksiu- tariau ir žiūrėjau į Emilę gulinčią tarsi be gyvybės ženklų.

-          Tu tikrai čia pabūsi vienas?- Niall paklausė.

-          Taip, viskas gerai Niall, važiuokit. Aš pasiliksiu čia per naktį.

Jie visi išvažiavo, todėl pasilikau vienas. Man buvo gaila matyti ją tokią. Ir norėjosi užmušti tą, kuris su ja taip pasielgė. Nekenčiau jo visa savo esybe.

Prabudėjau šalia Emilės visą naktį. Ryte atvažiavo visi grupės vaikinai ir Monika.