Never say never - Lietuviška fanfiction.

64 DALIS

64 DALIS

Praleisiu tą vietą, kada lėktuvas nusileido ir aš išskubėjau į universitetą, kuriame manęs jau laukė dėstytojas. O jis iš tiesų buvo labai patenkintas mano interviu kopijomis. Buvo gera žinoti, kad darbą atlikau puikiai ir dabar, ramia širdimi, galiu pradėti ruoštis Kalėdoms.

Grįžusi į savo bendrabutį Jade‘s neberadau. Matyt, ji jau išvažiavo pas savo artimuosius ir linksmai leidžia laiką. O aš, nieko nelaukdama susidėjau reikalingiausius daiktus ir užsisakiusi lėktuvo bilietą, patraukiau išėjimo link. Skrisiu pačiu artimiausiu reisu, todėl greitai išskubėjau į oro uostą.

Oro uoste dar teko šiek tiek palaukti, nes jis buvo sausakimšas ir žmonės kaip pamišę lakstė po visą oro uosto pastatą bijodami kažko nepalikti ar nepavėluoti į skrydį.

Pagaliau išgirdau balsą iš kažkur, kuris pranešė, kad mano lėktuvas neužilgo kils ir, kad turiu į jį paskubėti. Aš taip ir padariau. Perėjusi visus kontrolės postus jau sėdėjau lėktuve su daug daug kitų žmonių, kurie atrodė be galo laimingi ir jaučiantys tą nepakartojamą Kalėdų dvasią, kurios aš, deja, bet dar negaliu pajusti. Tiesa ta, kad nors ir turėčiau būti laiminga, bet aš negaliu. Negaliu negalvoti apie vaiką, kurį praradau ir tai skaudina. Gyvenimas man tikrai negaili skausmo. Jis yra toks negailestingas man ir visos bėdos prasidėjo tik tada, kada mano gyvenime pasibeldė meilė. Bet aš negaliu pasiduoti ir dabar palūžti. Aš privalau kovoti už savo laimę visais įmanomais būdais ir manau, kad man gali pavykti.

Harry pozicija

Po to, kai Emilė išvažiavo, aš pasilikau savo kambaryje ir tiesiog žiūrėjau televizorių, kuris nerodė nieko įdomaus, tad net nepajutau kaip mano akys užsimerkė ir aš užmigau, tačiau prabudau kai garsus beldimas pasiekė mano ausis ir aš turėjau atsikelti.

-          Kad ir kas būtum, tu esi idiotas, kuris neduoda man ramybės!- sušukau ir neužilgo durys prasivėrė, o pro jas įėjo Zayn su Niall.

-          Mes ne idiotai, Harry.- nusijuokė Niall.

-          Oo.. čia jūs.- šiek tiek susigėdau.

-          Tai kas tu manei?- paklausė Zayn.

-          Nežinau, galbūt kažkas kas man neduoda normaliai pamiegoti.- atsakiau.

-          Harry, tiesą sakant mes atėjom su reikalu.- prabilo Niall.

-          Na, tuomet aš klausau.

-          Mes nebegalime daugiau šito slėpti. Aš privalau pasakyti viską Monicai.

-          Kką? Ką tu pasakei?- surikau.

-          Taip, Harry, aš nebegaliu laikyti nuo jos paslapčių. Ir galbūt tu gali būti ne visai atviras su Emile, bet aš ne toks. Tu turbūt nesupranti, bet aš velniškai ją įsimylėjęs.- vėl liūdnai pasakė Niall.

-          Gerai, aš suprantu, bet dar ne laikas joms žinoti visa tai. Ir beje, aš pats be proto įsimylėjau Emilę ir jeigu ji sužinotų mūsų susitarimą... to jau būtų per daug. Gal galime dar palaukti?- paklausiau.

-          Ne, Harry, man jau užtenka viso to melo. Ir iš viso, kodėl mes tai sugalvojom? Ta prasme, taip, pradžioje man buvo linksma Monicą vedžioti už nosies, sakyti, kad myliu ją, nors tai dar nebuvo tiesa, bet dabar visa tai tapo tikra. Ir aš nebegaliu daugiau to slėpti.

-          Bet Niall, aš daugiau galėsiu nebeprašyti tavęs nieko, tik pažadėk, kad neprasitarsi apie tai Monicai. – pasakiau jau visiškai pasimetęs.

-          Bet tu suprask, kad dabar mes visi penki esame į tai įklimpę ir galiausiai jos ankščiau ar vėliau viską turės sužinoti.- pagaliau prabilo ir Zayn.

-          Taip, aš tai žinau, todėl ir noriu sulaukti tinkamo momento, kada galėsiu jai viską papasakoti, bet tai tikrai negali būti šiandien arba rytoj.

-          Harry, daryk ką nori, bet šiandien Monica viską sužinos. Nori tu to ar ne.- pasakė Niall, kuris matyt, net nesiklausė manęs ir mano beviltiškų maldavimų.

-          Niall!- surėkiau.

-          Man nesvarbu. – Pasakė Niall ir išėjo iš kambario. Likome tik aš ir Zayn.

-          Zayn, juk tu supranti mane?- paklausiau.

-          Taip, suprantu, bet tu pats žinai kaip mums visiems klius, kai tiesa išaiškės.

NAUJA DALIS. JI TRUMPA, NES JAU ILGĄ LAIKĄ NEBUVO DALIES, KURIOS JŪS TAIP LAUKĖT.  IR AŠ LABAI NORĖČIAU PADĖKOTI VISOMS, KURIOS VIS DAR SKAITO MANO RAŠLIAVĄ IR NEPAMIRŠTA PAKOMENTUOTI. AČIŪ JUMS, IR TIKIUOS, KAD PO ŠIA DALIMI TAIP PAT SULAUKSIU NEMAŽAI KOMENTARŲ :) TIESA, KITA DALIS BUS KUR KAS ILGESNĖ.