Never say never - Lietuviška fanfiction.

44 DALIS

Buvo gera pamatyti po šitiek laiko vėl laimingus Louis ir Eleanor, tačiau ir tuo pačiu šiek tiek gėda ,man. Visgi aš buvau su Louis po jų išsiskyrimo ir net bučiavausi su juo. Tačiau dabar, manau, kad viskas bus gerai ir niekam nereikės aiškintis, kas vyko tarp manęs ir Louis.

Eleanor kaip visuomet atrodė nuostabiai. Ryšiai mėlyna suknelė jai labai tiko ir išryškino jos tobulą figūrą. Gražiai sugarbanoti plaukai taip pat atrodė nuostabiai.

Visi pasisveikinome ir nuėjome prie stalo. Po vakarienės Louis labai daug manęs klausinėjo apie universitetą ir mano tolimesnį gyvenimą. Galima sakyti, jog kalbėjome tik dviese, o tuo tarpu Eleanor ir Harry mūsų klausėsi.

-          Am... Emile, gal galime pasikalbėti? – nedrąsiai paklausė manęs El.

-          Oh... žinoma.- atsakiau.

-          Gal galime nueiti ten? – parodė į virtuvę.

-          Taip, eime. – abi pakilome nuo sofų ir nuėjome į virtuvę. Patogiai įsitaisėme prie baro.

-          Tai apie ką norėjai su manimi pasikalbėti. – paklausiau.

-          Apie Louis. Man iš tiesų yra dar labai sunku. Taip, aš atleidau jam, nes vis dar myliu ir pagaliau supratau, jog mano žodžiai, kad jis man nusibodo ir aš jo nemyliu... jie buvo klaidingi, nes aš negaliu be jo gyventi. Tačiau mane neramina visai kitas dalykas. Aš noriu žinoti kas vyko tarp tavęs ir jo.

-          Iš tiesų nevyko nieko. Tikrai. Turiu omenį, taip, aš gyvenau su juo, bet tik todėl, kad aš buvau išsiskyrusi su Harry, o Louis buvo vienintelis, kuris mane palaikė. Jis buvo vienintelis žmogus, kuris sugebėdavo mane prablaškyti, pakelti nuotaiką ir net trumpam pamiršti Harry. Tu turėtum būti labai laiminga, kad turi tokį nuostabų žmogų šalia savęs ir aš užtikrinu, jog tarp manęs ir jo niekuomet nieko nebuvo mes tik labai geri draugai ir tiek. – Atsakiau. Taip, aš šiek tiek turėjau sumeluoti, tačiau vien dėl to, kad tai būtų visiems geriau.

-          Bet daugiau nieko rimto?- Jos veide atsirado nežymi šypsena, tačiau už jos, vis vien matėsi baimė ar kažkas tokio, kas neramino jos. O tai man kėlė liūdesį ir aš nebegalėjau jai toliau meluoti.

-          Neskaitant kelių silpnumo akimirkų, nebuvo nieko. – atsakiau.

-          Silpnumo akimirkų? Kaip suprasti silpnumo akimirkų? – El šiek tiek piktu balsu paklausė.

-          Na.. mes kelis kartus pasibučiavom ir viskas. Viskas baigta, tikrai. – buvo labai sunku pasakyti visa tai jai, bet jau geriau tai būsiu aš, nei kas nors kitas.

-          Jūs su Louis bučiavotės? – ji vis dar buvo pikta.

-          El.. juk sakau, tai buvo klaida. Suprask, aš niekuomet negalėsiu jausti jam nieko panašaus, ką jaučiu Hariui.

-          Bet... bet aš negaliu patikėti. Kaip tu galėjai! – jos balso tonas buvo dar piktesnis, nei prieš tai.

-          Tai vyko tik kelias savaites. Ir po galais, El, suprask, aš jo nemyliu. NEMYLIU! Tai buvo klaida, pati didžiausia klaida. – Nebeiškentusi surėkiau ant jos.

-          Gerai, patikėsiu tavimi, bet nuo dabar aš nenoriu, kad artintumeisi prie mano Louis‘o, supratai? – Pasakė El, ir tai, mane iš tiesų šokiravo.

-          Gerai. – nors ir negalėjau patikėti tuo, ką pasakiau, tačiau sutikau su jos nurodymais. Aš nenoriu dabar susipykti su kuo nors. O tuo labiau, paskutinę savo dieną Londone.

-          Am.. gal grįžkime atgal pas vaikinus? – paklausė El.

-          Tu eik, aš greit ateisiu. – atsakiau ir El netrukus išėjo iš virtuvės.

Aš dar masčiau, kol mano mąstymus nutraukė daug balsų svetainėje. Man pasidarė įdomu, tad nieko nelaukusi išėjau iš virtuvės.

Svetainėje vaizdas, kurį pamačiau mane nustebino. Atvažiavo visi vaikinai ir Perrie su Monika, bei Sophia.

-          Oh.. ką čia veikiat? – nusijuokiau.

-          Emileeeee... ateik čia. – Perrie ištiesė rankas ir netrukus atsidūriau jos glėbyje.

-          Aš tavęs taip pasiilgsiu, negaliu patikėti, kad tu išvyksti ir tavęs nebepamatysiu labai ilgai. Kas man dabar padės išrinkti vestuvinę suknelę, suplanuoti visas vestuvines dekoracijas. Be tavęs, aš kaip be rankų. – Pasakė Perr, kol vis dar buvau jos glėbyje.

-          Viskas gerai, mes susitiksim. Kaip nors. – Pasakiau ir ištrūkau iš jos glėbio.

-          Mums reikia daugiau stiklinių. – sušuko Monika ir išėjo į virtuvę.

-          Tai... ką čia veikiat? – vėl paklausiau.

-          Am.. na... buvom klube, o dabar atvažiavom čia. – Pasakė Liam ir pasisodino Sophia ant kelių.

Pasidarė viskas aišku, kodėl jie visi tarsi apsvaigę ir šiek tiek girti. Jie buvo klube.

-          Kažkas žada mus palikti. – Pasakė Zayn ir apsimetė liūdnu.

-          Ėj.. aš nepaliksiu jūsų. – nusijuokiau.

-          Žinoma, kad nepaliksi.  – pasakė Perr ir atsigėrė savo gėrimo.

-          Kada tavo lėktuvas? – paklausė Niall ir prisiglaudė prie Monikos.

-          Rytoj, 7 ryto.

-          Oh.. anksti. – pasakė Sophia.

Vakarėliui jau įpusėjus vis buvo dar girtesni, nei buvo prieš tai. Kol abi su Monika rinkome stiklines, šiek tiek kalbėjomės. Tačiau neužilgo atėjo Harry.

-          Am...Emile. – pasakė Harry.

-          Taip.- atsisukau.

-          Mums reikia pasikalbėti. – rimtai pasakė Harry ir pažvelgė į mane.

-          Dabar?- paklausiau.

-          Taip, dabar.

-          Oh.. gerai. – atsakiau ir išėjau iš virtuvės. Sekiau paskui Harry, kuris lipo laiptais į antrą aukštą.

-          Kur mes einam? – paklausiau, kai jau buvome netoli jo kambario jis netikėtai atsisuko ir prispaudė mane prie sienos.

-          Man reikia tavęs. – ištarė tyliai į ausį.

-          Tu girtas, Harry.- nusijuokiau.

-          Šiek tiek.- atsakė.

-          Mums reikia eiti į apačią, atgal į vakarėlį. – pasakiau.

-          Tu girdėjai ką aš tau pasakiau? – Harry tapo šiek tiek piktesnis, nei prieš tai.

-          Taip, girdėjau. Bet mūsų draugai apačioje, mums reikia eiti pas juos.- Susierzinusi pasakiau.

-          Nesirūpink dėl to. Niall jais pasirūpins ir čia yra daug kambarių, kur jie galės pernaktvoti. O dabar man tikrai reikia tavęs.

-          Gerai, bet tada ne čia.- pasakiau.

-          Kur? Aš noriu tavęs čia ir dabar. – Harry pradėjo bučiuoti mane.

-          Taip, taip, taip. Aš tavęs taip pat. Einam į tavo kambarį geriau. – sukikenau jam į ausį.

-          Mielai. – pasakė Harry ir pakėlęs mane, nusinešė į savo kambarį.

****************

Tai va, nauja dalis. Iš karto pasakysiu, jog norėčiau bent jau 3-4 jūsų nuomonių apie dalį ir iš karto įkelsiu naują dalį :)