Never say never - Lietuviška fanfiction.

16 DALIS

Pabudau nuo beldimo į kambario duris. Pramerkusi akis pastebėjau, kad miegu ne savo, o Harry kambaryje. Tiksliai, juk Harry vakar buvo girtut girtutėlis ir užmigo mano lovoje, todėl man nebeliko nieko kito, kaip tik eiti į jo kambarį.

-          Emi. (Išgirdau Harry balsą už durų)

Nežadu jam nieko atsakyti, todėl apsimečiau, kad negirdžiu ir užsidengusi galvą antklode toliau bandžiau užmigti, nes visai nesijaučiu pailsėjusi, juk užmigau tik paryčiais. Po kelių minučių išgirdau prasiveriančias savo kambario duris. Nejau jis man neleis net normaliai išsimiegot? Pamaniau ir nė nesiteikiau atsisukti. Tačiau užuodžiau kavos kvapą, sklindantį nuo staliuko ir nebegalėjau užmigti.

Atmerkiau akis ir pažiūrėjau į laikrodį. Jau buvo pakankamai vėlu. Nes niekuomet nemiegu taip ilgai. Galiausiai pažiūrėjau į Harry. Jis atrodė šiandien geros nuotaikos ir puikiai nusiteikęs, tačiau aš, anaiptol tokia nesijaučiau. Jaučiau didelį pyktį ir begalinę meilę Hariui.

-          Labas rytas ,gražuole. – Pasakė Harry

-          Labas.

-          Kaip miegojai?

-          Normaliai. Žinai, norėčiau persirengti. Tai gal galėtum palikti mane vieną? – Gan piktai pasakiau Hariui.

-          Gerai. Tik pirmiausia pasiimsiu savo rūbus. Tu miegojai mano kambaryje, pameni.- Nusijuokęs pasakė Harry.

-          Oh... tiesa. Tai aš einu į savo kambarį. – Tai pasakiau ir išėjau.

Įėjusi į savo kambarį, greit užrakinau duris ir atsisėdau ant lovos. Nejau kartosis tas pats, kas mūsų su Harry draugystės pradžioj? Vėl taip pat verksiu? Bet mano ašaros kaupėsi, jos pradėjo kristi viena po kitos. Pradėjau verkti, kaip maža mergaitė negavusi žaislo. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad Harry ne man. Juk jis žvaigždė. O kas aš? Kas aš? Aš paprastą mergina, kuri nežinia kaip sugebėjo apsukti galvą pačiam Harry Styles‘ui. Ir tai, jau mąstau, kad padariau pačią didžiausią klaidą savo gyvenime, įsileisdama Harry į savo trapią širdį. Dabar, man tikrai reikėjo žmogaus su kuriuo galėčiau pakalbėti ir išsikalbėti, todėl nieko nelaukdama pasiėmiau savo telefoną ir paskambinau Monikai.

-          Hey. – iš telefono pasigirdo linksmas Monikos balsas.

-          Sveika. – Vis dar kūkčiodama atsakiau.

-          Ėj... tu verki? Kas nutiko?

-          Ne telefonu. Galim susitikti dabar?

-          Gerai, žinoma. Tik pasakyk kur.- Susirūpinusiu balsu atsakė Monika.

-          Parkelyje. Netoli mano ir Ha..rry namų.- Atsakiau Monikai.

-          Ou.. manau, jau supratau dėl ko tu verki. Dėl Harry? ką jis dabar pridirbo? Man Sophia šiandien rytą skambino ir viską papasakojo, kas nutiko vakar. Na, nesvarbu. Susitiksim ir man viską papasakosi. Už 10 min susitinkam parke gerai? Ar tau daugiau laiko reikia?- paklausė manęs Monika.

-          Ne, viskas gerai. Užteks laiko.- Atsakiau.

-          Okey. Iki greito.

-          Iki.- atsakiau ir padėjau telefoną ant stalo.

Greit priėjau prie spintos ir išsitraukiau mėlynus džinsus, maikutę ir susiradau savo odinę striukę. Šiek tiek pasidažiau ir susirišau plaukus į netvarkingą kuoduką. Atrodžiau paprastai, bet tuo pačiu ir gražiai. Užsidėjau juodus kedus ir nulipau į pirmą aukšą, kuriame Harry sukiojos virtuvėje. Tačiau nieko nesakiusi, išėjau. Už kelių minučių jau buvau parke, kuriame manęs jau laukė Monika.

-          Sveika. –pasakiau Monikai.

-          Sveika.

-          Gal eime prisėsti ant suoliuko ir aš tau viską, viską papasakosiu.- Pasakiau.

-          Žinoma.

Susiradom suoliuką ir atsisėdusi pradėjau viską pasakoti. Visas menkiausias smulkmenas ir detales. Kaip aš supykau ant Harry, kaip aš jį stipriai myliu, bet jaučiu, jog tai neatves į gerą. Visą tai pasakodama, jutau, kaip nuo mano skruostu rieda karčios, skausmo ir nevilties ašaros. Monika manęs klausėsi įdėmiai ir kai aš baigiau, ji pasakė:

-          Aš suprantu, kaip tu dabar jautiesi ir man labai skaudu matyti tave tokią. Bet aš matau, kaip tu myli Harry ir, kaip jis myli tave. Jūs sutverti vienas kitam. Todėl nebandyk paleisti viso to.

-          Aš bijau, supranti? Aš bijau to, kad Harry mane mes ,ankščiau ar vėliau. Ir galbūt aš turėčiau pirmą žengti žingsnį.

-          Ką? Tu jauti ką tu dabar kalbi? Tu nori išsiskirti su Hariu? – Monika, gan piktai manęs paklausė.

-          Aš nežinau.

-          Nė nebandyk.

-          Nežinau, kaip bus. Bet viena, ką aš dabar žinau, kad negaliu gyventi šiuo metu kartu su Harry, po vienu stogu.

-          Tai ką tu dabar darysi?

-          Dar nenusprendžiau.

-          Na, žiūrėk tu man, kad nepridarytum jokių nesąmonių. Tačiau, kad ir koks sprendimas tavo bus, aš jį palaikysiu, tik ne jūsų su Harry išsiskyrimą. Tu negali su juo šitaip pasielgti.

-          Galbūt...

-          Okey Emi. Turiu lėkti. Su Niall susitarėm susitikti prie „Starbucks“. Laikykis ir iki.- Pasakė Monika ir išėjo.

Likau viena. Dar truputį pasivaikščiojau ir viską apmąsčiau. Grįžusi namo, Hario neradau, todėl nieko nelaukdama nuėjau į savo kambarį ir susiradau visus savo lagaminus , bei susidėjau rūbus. Išsikviečiau taxi ir išvažiavau. Taksi vairuotojui pasakiau, kad vežtų mane į viešbutį, kuriame ir žadu apsistoti. Netrukus buvau jame.

Nuėjau prie registratūros ir pasiėmiau savo kambario raktą. Po to, pakilau liftu į antrą viešbučio aukštą ir susiradau savo numerį. Atsirakinau duris ir įėjusi į kambarį pasidėjau lagaminus ir uždariau duris. Staiga išgirdau skambutį telefone. Jis buvo nuo Harry. Aš dar nepasiruošusi su juo kalbėti, todėl nekreipiau dėmesio į skambutį, tačiau jis niekaip nesiliovė. Todėl išjungiau telefoną visai.

Ramybė. Pamaniau ir atsiguliau į lovą. Nė nepajutau, kaip užmigau.