1

2.3K 165 26
                                    

Istoriją įkvėpė kurti hairyda ir jos parašyta istorija "Skaičiuojant žvaigždes" kurią tikrai verta paskaityti!! ♥

____________________________________
Užsidegus raudonai lemputei kameros apačioje, įsitaisiau patogiai savo sukamojoje kėdėje. Užsikišau už ausų ant veido užkritusią plaukų sruogą ir giliai įkvėpusi oro paspaudžiau start mygtuką. Milžiniškame ekrane ant sienos išvydau savo atvaizdą. Nenoromis šyptelėjau.

- Sveikas,-tariau nedrąsiai,- Galbūt nuskambės kvailai, tačiau... Siunčiu Tau žinutę iš ateities. Ir...- nuleidau galvą. Atsidusau. Pakėliau akis į objektyvą,- Noriu, kad žinotum, kas vyksta. Tai, ką dabar papasakosiu, Tave šiek tiek šokiruos. Tačiau trokštu tai papasakoti,-nutilau,- Esu Skarlet Lefingvel. Gimiau 2450 metais. Man 16. Dabar yra 2466 metai, birželio 15. Gyvenu miestelyje kartu su šeima. Lankau mokyklą. Atrodo, kad viskas normalu, tiesa?-nusišypsojau, tačiau netrukus mano šypseną pakeitė nusivylimas,- Bet taip nėra. 2401 metais, praūžus siaubingam virusui, žuvo daug žmonių. Atsiradus priešnuodžiui virusas buvo panaikintas. Ir kai visi manė, kad nieko blogesnio jau būti ir nebegali, dėl Saulės proveržio sudegė visas Afrikos žemynas ir dalis Europos. Ištirpęs Jostedalio ledynas nuplovė didelę dalį Europos ir nedidelę dalį Amerikos. Buvo padaryta milijardinė žala,-nudelbiau akis į žemę,- Žmonės iki šiol tai išgyvena...-vėl pažvelgiau į objektyvą, nustatytą priešais mane,- Visi išgyvenusieji buvo surinkti į vieną vietą ir uždengti milžinišku kupolu. 2415 metais miestelis ėmė augti. Brendo naujausios technologijos, buvo išrasta daugybė naujų prietaisų. Tačiau... Mirus valdovui Selenui, į valdžią įstojo naujas žmogus. Buvusi mokslininkė Ema Alevein. Ir tuomet prasidėjo miestelio katastrofos... Na, bent jau man,-trūktelėjau pečiais. Atsmaukiau marškinėlių rankovę ir pastačiau riešą priešais objektyvą. Pirštu perbraukiau per iššokusį randą,- Kiekvienas buvo paženklintas. Nuskanavus riešą galima sužinoti apie žmogų viską: kada atsikėlė,ką valgė pusryčiams, ką veikė vakar... Tačiau vienintelis dalykas, kuris mane erzina... Yra tai,-susigraudinau,- Kad tie, kas tave nuskanuoja, gali sužinoti netgi ir tai, ką mąstai. Neturi laisvės, privatumo... Ji apie tave žino viską,-įsiūtis susimaišė su ašaromis,- Ema Alevein žino viską,-nurimau.- Daug žmonių bandė pasprukti, bandė ištrūkti iš po kupolo... Tačiau visi bandę taip ir nebegrįžo atgal... Vienus pričiupdavo sprunkant, kiti...-susimąsčiau,- Kiti taip ir nebuvo rasti... Kartais naktį girdžiu ūžimus. Girdžiu, kaip sugirgžda kupolas... Kaip kasnakt 02:00 valdovės siųsti žmonės išvyksta į išorę. Ir lygiai 07:00 grįžta atgal...- užsisvajojau. Kelis kartus sumirksėjau ir žvigtelėjau į objektyvą,- Ateitis nėra tobula. Kiekvienoje sistemoje yra minusų. Tiek praeityje, tiek dabar.

Tokiais žodžiais baigusi savo vaizdo žinutę, išjungiau vaizdo kamerą ir atsistojau. Paspaudžiau play mygtuką ir nuėjau į vonią.

KupolasWhere stories live. Discover now