Kupolas

15

-Einam,-ir pradėjo temti mane paskui save.

Ėmiau spyriotis. Bandžiau patraukti jo ranką nuo savosios.

-Ei!-suriko tyliai atsisukęs,- Bandau tau padėti,- prabilo tyliau,-Viskas gerai,-palinksėjo.

Nenoriai linktelėjau ir nusekiau paskui vaikiną. Pribėgom pagrindinį kolidorių.

-Ateik čia,-jis nutempė mane į valytojos kambarėlį, kuris, kaip niekad, buvo atrakintas.

Vaikinas jau ruošėsi išeiti, bet spėjau pačiupti jį už rankos.

-Kur susiruošei?-susirūpinau.

-Nuviliosiu juos į kitą pusę.

-Jie sugaus tave,-tariau tyliai su didele baime balse.

Žvelgiau į rudaakį vaikiną. Jis nusišypsojo.

-Gal jie ir greiti bei ginkluoti, tačiau aš sumanesnis,-mirktelėjo viena akim ir uždarė duris.

Jis gelbėja man gyvybę, o aš nė jo vardo nežinau...

Atsisėdau ant tuščios dėžės ir meldžiausi, kad defensyvas čia neužeitų.

Praėjo valanda, tačiau vis dar nedrįsau išeiti, nes mokinių balsų nesigirdėjo. Staiga prasivėrė durys. Veidą perkreipė baimė. Tačiau ji dingo, kai išvydau besišypsantį to pačio vaikino veidą.

-Švaru. Gali išlysti,-pravėrė duris plačiau.

Atsistojau ir išėjau iš ten. Uždariau duris.

-Būtų malonu sužinoti savo didvyrio vardą,-nusišypsojau.

-Konoras Medisonas,-ištiesė man ranką.

-Skarlet Lefingvel,-ištiesiau savają ir paspaudžiau jo.

Konoras žvelgė man į akis ir šypsojosi, vis dar spausdamas ranką. Mano akys pakrypo ties jo lūpomis. Tuomet nusirito kaklu žemyn, pasiekdamos Konoro kūną. Jis atsikosėjo. Nesusipatoginusi paleidau jo ranką ir šyptelėjau.

-Ankščiau tavęs nepastebėdavau. Esi naujokas?-paklausiau, nutraukdama nejaukią tylą.

-Taip,-linktelėjo,-Vakar atvykau čia su mama. Šiandien renkuosi mokyklą,-plačiai nusišypsojo.

-Na, jei reikia patarimo, tai ši visai nieko,-nusijuokiau.

-Turėsiu omeny,-tyliai sukikeno ir trumpam nuleido akis į žemę. Tuomet pažvelgė į laikrodį ant savo riešo,- Jau dvylika,-tarė ir pažvelgė į mane,- Man metas,-dar kartą nusišypsojo,- Dar susitiksim, Skarlet,-truputį linktelėjo ir apsisukęs pakiliai žingsniavo prie išėjimo.

-Labai tikiuosi,-sušnabždėjau sau ir su šypsena veide ėjau prie geografijos kabineto.

Jau ruošiausi sukti į šoną, kai staiga išgirdau šaukiant savo vardą. Atsisukau. Link manęs bėgo Konoras. Ėmiau lėtai eiti link jo.

-Kas nutiko?-paklausiau, bet iš vaikino šypsenos sprendžiau, kad nieko bloga.

Jis pribėgo ir pačiupo mano ranką, kuri vis dar skleidė blankią šviesą.

-Ką darai?-prisimerkiau, kai vaikinas ėmė raustis savo kišenėje.

-Jei kas ims klausinėti,-išsitraukė tvarstį ir ėmė jį vinioti aplink mano riešą,- Pasakyk, kad nukritai ant stiklo šukių ir įsirėžei, gerai?-surišo mazgą ir užtraukė mano džemperio rankovę.

Žvelgiau į ranką, iš kurios šviesa nebesklido. Na, bent jau kol kas jos nesimatė.

-Gerai,-atsakiau į jo užduotą klausimą ir pažvelgiau į akis,-Ačiū,-nusišypsojau.

Konoras tik nusišypsojo ir taręs „pasisaugok" nubėgo. Dar plačiau šyptelėjau ir apsisukusi nužingsniavau prie kabineto.