Kupolas

69

-Ne...-išleidau tylią aimaną ir nubėgau prie sargybinių.

-Mes turime nugabenti jį į kambarį,-patraukė mane Adamas,-Sek iš paskos,-linktelėjo.

Sargybiniai skubiai nunešė Tristaną į jo kambarį ir paguldė ant lovos. Prasibrovusi pro juos nubėgau prie brolio. Jis sunkiai kvėpavo.

-Trisai,-priklaupiau prie Tristano lovos ir pasukau jo galvą į save,-Tristanai, nedrįsk manęs palikti, girdi?!-ašaros suliejo vaizdą,-Tik ne tu...

-Surask šiems žmonėms geresnį gyvenimą, gerai?-tarė žvelgdamas į mane ir sunkiai kvėpuodamas.

-Tristanai, be tavęs aš nieko nedarysiu!-verkiau.

-Šie žmonės tiki tavimi. Aš tikiu tavimi,-toliau kalbėjo.

Brolio akys lėtai merkėsi. Suėmiau jį už veido.

-Tristanai, neužmerk akių! Prašau, neužmerk akių,-verkiau. Pasukau galvą į šoną ir surėkiau,- Kvieskit gydytoją!

Neilgai trukus į kambarį įlėkė Džordžas. Rankose jis laikė visą medicininę dėžutę. Jam iš paskos atbėgo jauna mergina, kurią dažnai sutikdavau valgykloje.

-Išgelbėk mano brolį,-tariau tyliai ir trūkčiojančiu balsu.

Jis linktelėjo ir skubiai užsimovė baltas pirštines.

-Neleisiu tau mirti, didysis broli,-pabučiavau broliui į kaktą ir atsistojusi palikau kambarį.

Atsisėdau prie durų ir galvą atrėmiau į sieną. Skruostais riedėjo ašaros. Užsimerkiau.

Ką darau ne taip? Kodėl visi blogiausi dalykai nutinka tik man? Stengiausi padėti žmonėms pasprukti sveikiems iš kupolo. Saugojau juos visą kelią iki čia. Darau viską, ką tik galiu. Tai kodėl po truputį prarandu vis daugiau artimų ir brangių žmonių?

-Skarlet,-išgirdau duslų merginos balsą.

Pakėliau akis aukštyn. Netoli manęs stovėjo Rouzė. Ji verkė. Pašokau nuo žemės ir apkabinau ją.

-Jei jį prarasiu...-tyliai tarė ji.

-Šššš,-pertraukiau draugę,-Mes neprarasim Tristano.

Tiesą sakant, nė negalėčiau susitaikyti su ta mintimi, kad praradau ir Tristaną. Dabar jis vienintelis žmogus, kuris man liko. Ir jei jį prarasiu- prarasiu viską.

Kartu su Rouze atsisėdome ant žemės ir laukėme, kol iš Tristano kambario išeis Džordžas. Bėgo sekundės, minutės, valandos, bet iš kambario niekas taip ir neišėjo. Ir po gerų šešių valandų brolio kambario durys prasivėrė. Skubiai pakilom nuo žemės ir priėjom arčiau Džordžiui padėjusios merginos.

-Kaip jis?-paklausiau.

Rudaplaukė tiesiog nuleido žvilgsnį į žemę. Ji nieko neatsakė. Tačiau ir nereikėjo, nes jos tyla reiškė blogiausią. Tą akimirką manyje dužo viskas. Girdėjau skaudų ir graudų Rouzės verkimą. Mačiau merginos sustingusį veidą. Lyg pasiduodama skausmui apsisukau ir nulipau į rūsį, kuriame, netoli kalėjimo, buvo įrengta pramogų zona su baseinu. Niekur nesidairydama lėtai ėjau link mėlynų durų. Pravėrusi duris užuodžiau chloro kvapą, o priešais akis išvydau mirguliuojantį baseino vandenį. Lėtais žingsniais artėjau prie atbrailos krašto. Jutau, kaip nuo džiūvančių ašarų traukia odą, bet nenustojau judėti pirmyn. Mano kojos nuslydo nuo kieto paviršiaus ir visas kūnas paniro po vandeniu. Iš burnos išleidau paskutinį oro gurkšnį. Jutau, kaip širdis vis rečiau sumuša krūtinėje.Užmerkiau akis ir laukiau lemtingosios akimirkos.

________________________________________________________

Norėjau pasakyt, kad dėl naujo pavadinimo paskelbsiu rytoj :) Padarysiu apklausą iš man labiausiai patikusių pavadinimų (žinoma, visi buvo labai labai geri!), ir leisiu Jums nuspręsti, kuris pavadinimas bus galutinis :) Galbūt nuspręsti ir sunku, nes, kaip viena mergina sakė, Jūs dar nežinot visos istorijos pabaigos. Bet norėčiau, kad nuspręstumėt pagal tai, koks pavadinimas pritrauktų paskaityti :) Aš išrinksiu tinkamiausius iš pasiūlytų (kelis pridėsiu savo :D ) ir leisiu spręsti :)

O dabar vertinkit naują dalį ^^

-Gabija