Kupolas

14

SKARLET POZICIJA

Stebėjau, kaip Tristanas užsuka už kampo ir dingsta iš akiračio. Atsidūsau.

-Reikia eiti,-tariau Rouzei, paimdama kuprinę.

-Slėpk ją,-prabilo ir užtraukė mano džemperio rankovę.

Įkišau ranką į kišenę ir nuėjom iki kito kabineto. Nuskambėjo skambutis iš pamokos. Mokiniai pradėjo eiti įvairiomis kryptimis, vis stumdydami mane tai pirmyn, tai atgal. Stengiausi neištraukti rankos. Ištrūkusi iš "mokinių kamščio" nuėjau iki priekyje ėjusios Rouzės.

-Rouz!-pašaukiau ją.

Mergina atsisuko į mane ir sustojo, taip palaukdama, kol ją pasivysiu.

-Niekam nieko nesakyk. Net ir Tinai, gerai?-paprašiau tyliai, žvelgdama jai į akis.

Ji nusišypsojo ir palinksėjo.

-Žinoma.

-Ačiū!- kažkas užšoko man ant kaklo, taip priversdamas paeiti kelis žingsnius atgal.

Atsisukau atgal. Ten buvo Tina.

-Na, kaip pasimatymas?-nusijuokiau.

-Ačiū, ačiū, ačiū!- šokinėjo aplink mane,- Neįsivaizduoju, kaip galėčiau tau atsilyginti.

-Pakaks to, jei padėsi šiandien per kontrolinį,- tariau.

-Sutarta,-nusijuokėm ir įėjom į klasę.

-Tai ką gi veikėt?-paklausiau, numesdama kuprinę ant suolo.

-Jis pasakojo apie save, tuomet klausinėjo manęs. Dieve!-atsigulė ant suolo,- Jis toks tobulas...

Garsiai nusijuokiau ir klestelėjau į suolą. Norėdama pasitaisyti plaukus, pasukau galvą į lango pusę. Ir pamačiusi neįprastą vaizdą sustingau. Link mokyklos artėjo du defensyvų automobiliai.

-Šūdas,-pašokau iš suolo ir čiupau kuprinę.

-Kas yra?-Tina atsikėlė ir prisimerkusi pažvelgė į mane.

-Defensyvai. Jie vykdys patikrą,-ištraukiau ranką ir greitai perkišusi ją per kuprinę ir vėl įgrūdau į kišenę.

-Kodėl taip jaudiniesi?-nesuprato ji.

-Tiesiog... Bijau, kad jie prisikabins, kad taip pavadinau Kristi,-pamelavau.

-Mokinių dėmesiui,- pasigirdo moteriškas balsas iš garsiakalbio, kuris vis kartojo tą patį sakinį,-Vyksta patikra. Kiekvienas mokinys privalo rinktis į eilę prie pagrindinio įėjimo. Kartoju. Vyksta patikra. Kiekvienas mokinys....

Pajutau Rouzės ranką, apsivijusią manają. Ji net nepažvelgdama man į akis tempė pro duris.

-Susitiksim eilėje,- dar kartą pamelavau Tinai ir išbėgau paskui Rouzę.

Nubėgom prie spintelių. Ji ieškojo slėptuvės. Vis dairėsi aplink, nerasdama nieko gero.

-Rouze,- pakviečiau sumišusią draugę, bet ji nereagavo,-Rouze,-tariau griežčiau ir ji atsisuko į mane,- Eik slėptis pati, gerai? Aš susirasiu slėptuvę.

-Ne, man reikia paslėpti tave,-toliau ieškojo geresnės vietos.

-Paklausyk manęs,- pasukau ją į save,- Slėpkis pati. Aš jau žinau, kur pasislėpsiu.

Nors, tiesą pasakius, neturėjau nė menkiausios idėjos, kur slėptis, tačiau turėjau apsaugoti Rouzę. Ji pati turi pasislėpti.

Mergina nenoriai linktelėjo ir nubėgo į antrą aukštą. Apsidairiau. Įrašas vis dar slido iš garsiakalbių. Atsmaukiau rankovę ir pažvelgiau į riešą. Jis tvinksėjo ir perštėjo, nors žaizdos nebuvo. Suspaudžiau riešą su ranka ir bėgau, ieškodama slėptuvės.

-Apieškosiu mokyklą. Galbūt kažkas slepiasi,-išgirdau defensyvą.

-Ne, ne, ne, ne, ne,-sušnabždėjau sau panosiai ir ėmiau tyliai bėgti tolyn, nežvelgdama į kelią. Mane sustabdė tik stiprus smūgis. Pakėliau akis. Priešais stovėjo vaikinas. Aukštas, rudų plaukų, tvirto sudėjimo. Jis vilkėjo pilkus plėšytus džinsus, sportinius batus ir džemperį su įvairiais raštais bei gobtuvu. Jo rudos akys bėgiojo tai į mane, tai į švytintį riešą. Girdėjau vis artėjantį defensyvą.

-Tavo riešas,-prabilo tyliau.

-Prašau,-paprašiau tyliai,-Neįduok manęs...

Sprendžiant iš vis garsėjančių defensyvo žingsnių, jis buvo nebetoli. Tačiau vaikinas nė nesiruošė trauktis man iš kelio. Jis suėmė mane už rankos. Jau norėjau prašyti, kad mane paleistų, tačiau jis prabilo pirmas.

-Einam,-ir pradėjo temti mane paskui save.

Ėmiau spyriotis. Bandžiau patraukti jo ranką nuosavosios.