Kupolas

48

-Ronai, mesk ginklą!-už manęs stovėjo Konoras.

Rankose jis tvirtai spaudė ginklą ir taikėsi į Roną.

-Nė nemanyk, kad šįkart paleisiu ją gyvą,-tarė Ronas ir lėtai spaudė gaiduką.

-Jei nudėsi ją,-prabilo lėtai Konoras,-Nužudysiu ir tave.

-Tu sukilėlių pusėje, Konorai!-surėkė jis.-Alevein tau niekada už tai neatleis! Geriau pereik atgal, ir veikim iš vien, kol dar ne vėlu!-tuomet akimirkai nutilo. Girdėjau, tik kaip sutraška jo ginklas,-Pereik į teisingą pusę, Konorai,-tarė ir nuspaudė gaiduką.

Užsimerkiau ir laukiau tos lemiamos akimirkos, bet nieko nenutiko. Lėtai pramerkiau akis. Vyriškis gulėjo kraujo klane, šalia jo galvos buvo ginklas. Pasisukau į šalia stovėjusį Konorą. Jis žvelgė į nužudytą kūną. Tuomet nuleido ginklą ir tarė:

-Tai aš ir padariau,-atsakė į paskutinius Rono žodžius.

Jo akys sutiko manąsias. Bet ir vėl nieko netarusi pribėgau prie durų, suvedžiau kodą, kurį vis dar prisiminiau nuo įsilaužimo, ir įėjau į vidų.

Priešais mane, tamsiame kambaryje, gulėjo Hanteris. Pamatęs mus jis pakėlė galvą.

-Skarlet?-tarė ir pašokęs nuo lovos mane apkabino.

Tėčio pažadas išpildytas. Hanteris ir Tristanas gyvi ir sveiki.

Bent jau kol kas.

-Turime eiti,-sučiupau brolį už rankos ir tempiau link durų, kai mane privertė sustoti iš už mūsų pasigirdęs moters balsas.

-Nagi, nagi, nagi,-išgirdau moteriškų aukštakulnių kaukšėjimą,-Konorai, maniau, kad tu mano pusėje,-atsisukau į ją.

Link mūsų artėjo Alevein. Rankoje ji sukiojo ginklą.

-Vis dėlto meilė pastūmėjo tave mane išduoti, tiesa?-pakreipė galvą ir žvelgė į Konorą.-O gaila,- pirštų galiukais perbraukė per ginklą,-Jau buvai mano mėgstamiausiųjų sargybinių sąraše.-tuomet pažvelgė į mane,-O tu... Skarlet. Tu viską gadini. Norėjai pabėgti?-pakreipė galvą,- Norėjai nebejausti skausmo? Troškai viską pradėti iš naujo?-pašaipiai šyptelėjo,-Tuomet tuoj tau tai suteiksiu,- ir staigiu judesiu, nusitaikiusi į mane, iššovė.

Atšokau atgal ir laukiau, kuomet pajusiu begalinį skausmą ir nuo jo žūsiu. Bet nieko panašaus nesulaukiau. Hanteris, kažkaip atsiradęs priešais mane, sukniubo ant žemės. Iš jo krūtinės tekėjo kraujas. Greitai priklaupiau prie jo ir suėmusi už pečių perkėliau jį ant savo kelių. Brolio galvą padėjau ant savo rankos, o laisvaja ranka jį laikiau prie savęs.

-Ne... Hanteri...,-vis dar nesusigaudžiau, kas kątik nutiko.

Iš brolio burnos ėmė tekėti kraujas.

-Išvesk savo žmones iš čia,-tarė drebančiu balsu ir nuryjo burnoje susikaupusį kraują.

-Ne.. Ne! Aš tave išgelbėsiu!-ėmiau spausti šautinę žaizdą jo krūtinėje.-Tu nemirsi.

-Skarlet, jau per vėlu,-Hanteris vos prakalbėjo,-Pameni mūsų atsisveikinimą?-tankiai kvėpavo. Linktelėjau.

Mano veidas buvo šlapias nuo ašarų. Ir kad ir kaip buvo sunku, prisiverčiau prabilti:

- Kelias tolimas laukia tavęs, nepaklysk ir eik tolyn, pasitik rytojų, pasitik jį be manęs, o aš lauksiu žvaigždžių apsupty,-pasilenkusi pabučiavau atvėsusią Hanterio kaktą.-Susitiksime rytojuje,-sušnabždėjau.

Nebejutau jokio jo gyvybės ženklo. Mano kvėpavimas pagreitėjo, ašaros liejosi vis dažniau.

-Aaaaa!-suklykiau iš įniršio.

Apkabinau brolio kūną ir sušukau:

-Sučiupkit Alevein!

Visi išbėgo ieškoti, nes kambaryje jos jau nebebuvo. O aš likau klupėti prie brolio kūno. Verkiau. Rėkiau nesavu balsu.

Buvo likę tiek nedaug. Jis galėjo išvysti išėjimą. Bet prakeikta Alevein jį nužudė... O toji kulka juk buvo skirta man...

Pajutau stiprias rankas, apglėbiančias mano kūną. Pažinau, kad tai Tristanas.

-Turime eiti,-tarė verkdamas.

-Hanterio čia nepaliksiu,-atsakiau.

-Jis nebegali keliauti kartu, S.

-Nepaliksiu jo...-toliau kartojau, nepaleisdama brolio.

-Skarlet, jo jau nebėra!-suriko ir apsipylė ašaromis,-Alevein jį nužudė! Hanterio nebėra! Jo nebėra...

Pakėliau akis ir pažvelgiau į Hanterį. Paskutinį kartą pabučiavau jį į kaktą ir atsistojau.

-Aš sugrįšiu, Hantai,-sušnabždėjau ir išbėgau pro duris. Tristanas taip pat.

Mano žmonės stovėjo prie durų, kurios vedė į Alevein kabinetą.

-Alevein užsirakino,-tarė Džordžas man priėjus.

Pasisukau į duris.

-Traukitės iš kelio!-tariau garsiau.

Buvau apimta įniršio. Čiupau iš Konoro ginklą ir įsibėgėjusi kelis kartus spyriau į duris, kol šios galiausiai iškrito.

Alevein stovėjo prie lango ir pakraupusiomis akimis žvelgė į mane. Ėmiau grėsmingai prie jos artintis.

-Tu...-tariau tyliai, bet gan piktai, nes Alevein, su kiekvienu mano žingsniu pirmyn, traukėsi atgal.-Tu nužudei mano pusbrolį. Atsikratei mano geriausios draugės. Katik nušovei mano jaunėlį brolį. Įvedei sistemą, per kurią nebegaliu jaustis saugi.

Buvau visai šalia jos.

-Skarlet...-tarė tyliai.

-Bjaurybe!-sušukau ir stipriai trenkiau jai per veidą.

Alevein skubiai užsiėmė už skruosto ir nusisuko.

-Šį kartą paliksiu tave gyvą,-suurzgiau ir bedžiau pirštu jai į petį,-Bet tik šį kartą. Aš dar grįšiu. Ir tuomet atsiimsiu už viską,-spjoviau jai į veidą,-Iš čia tu nepaspruksi, šlykštyne,-suurzgiau ir šoviau jai į koją. Ji surėkė ir suklupo,-Kankinsies, kaip kankinausi aš,-tariau ir apsisukusi išbėgau pro duris.

_________________________________
Dalis galbūt nėra įdomi, bet yra kaip yra 😄 Žinau, kad dauguma mane užmuš, nes žuvo Hanteris, bet... Yra kaip yra 😄

Labai ačiū toms, kurios komentavo praėjusioje dalyje! Neįsivaizduojat, kokia man tai laimė! Ačiū ❤❤

-Gabija