Kupolas

27

-Laukiame jūsų nurodymų, vade,-tarė tamsiaplaukis vaikinas, stovėjęs priešais mane.

Jis draugiškai šypsojosi. Pažvelgiau į kiekvieno akis ir tariau:

-Norint pasprukti pro vartus, mums reikalinga defensyvo kortelė arba kodas. O vienintelis būdas tai gauti- patekimas į Alevein būstinę. Ką šiandien ir darysiu.

-Tai per daug pavojinga, juk supranti,-paprieštaravo tas pats vaikinas, o jo akyse matėsi rūpestis ir nerimas.-Dar niekam nepavyko išeiti iš ten gyvam.

Akimis grupėje apieškojau Džordžo. Pamačiusi šviesius jo plaukus tariau:

-Žinau. Bet šis planas kitoks. Šiam planui mums begalo reikalingas Džoržas,-jis atsisuko ir žengė į priekį. Žvelgiau į jį, tuomet pasisukau į minią,-Jis prisijungs prie Alevein apsaugos sistemos ir sustabdys kamerų vaizdą, kol būsiu viduje. Taip stengsiuosi išlikti nepastebėta,-atsidūsau,-Stengsiuosi,-tyliai pakartojau.

***

Užsirišau juodų sportinių batelių raištelius ir atsistojau. Hanterio akys žvelgė tiesiai į mane. Suėmusi džemperį patraukiau jį žemyn ir atsidusau.

-Džordžas pasiruošęs?-paklausiau brolio, nors ir pati galėjau paklausti paties jo per raciją, buvusią kišenėje.

-Taip,-tyliai atsakė Hanteris.

-Susitiksim po kelių valandų,-per prievartą šyptelėjau ir vyliausi, kad mano žodžiai būtų tiesa.

Hanteris skubiai prisitraukė mane prie savęs ir apkabino.

-Nedrįsk negrįžti,-sušnabždėjo.

Atsitraukiau ir ištiesiau ranką. Jis taip pat. Suėmiau jo mažąjį pirštelį ir vienu metu prabilom:

- Kelias tolimas laukia tavęs, nepaklyski ir eiki tolyn, pasitiki rytojų, pasitik be manęs, o aš lauksiu žvaigždžių apsupty.

Paskutinį kartą šyptelėjau ir pasitaisiusi kuprinę išėjau. Net ir oras dabar dvelkė mirtimi. Išpučiamas oras virto garais, kas dar labiau pablogino situaciją. Drebančiomis iš šalčio rankomis ištraukiau raciją ir nuspaudusi mygtuką prisidėjau jį prie lūpų.

-Pasakyk, kad mane girdi,-tariau vildamąsi, kad jis niekur neišėjo ir nepaliko racijos bei manęs „ant ledo".

-Labai to nori?-nusijuokė Džordžas.

-Kaip planas?-perėjau į kitą gatvės pusę.

-Viskas gerai, kai būsi prie pastato išjungsiu visas kameras ir galėsi nepastebėta išeiti.

-Jei nesusidursiu su defensyvais akis į akį,-numykiau ir apsidairiau.

-Ar dar toli iki Alevein rezidencijos?-paklausė jis.

-Aš tik prieš kelias minutes išėjau iš namų. Mano greitis ne per didžiausias, taigi teks palaukti,-tariau ir taip trūkdama oro.

Pasiekusi pagrindinę gatvę, pasukau į kairę. Ėjau palei namų sienas, stengiausi išvengti kamerų.

-Aš pagrindinėje gatvėje,-tariau Džordžui per raciją.

-Nebesislėpk. Kontroliuoju vaizdą,-atsakė po kelių minučių.

Nedrąsiai išlindau iš už tamsių pakampių ir ėjau toliau. Tolumoje pamačiau Alevein rezidenciją.

-Matau tikslą,-skubiai pasakiau ir pasileidau bėgti.-Kontroliuoji visas kameras?-pasitikslinau.

-Visiškai visas.

-Ir viduje?-dar kartą paklausiau, žvelgdama į artėjantį tikslą.

-Taip.

-Puiku. Aš jau nebetoli,-tariau, likus vos keliems šimtams metrų iki rezidencijos.

-Bėk prie šoninių sienų. Ten rasi ventiliacijos angą.

-Nesakyk, kad neturi kito plano,-sumurmėjau.

-Saugesnio ne. Pavojingesnį visada turiu. Gali pasirodyti defensyvams, jie tave suims ir nuves į savo požeminį kalėjimą. Patekimas į vidų garantuotas. Bet išėjimas iš ten gyvai- ne.

-Gerai, gerai, supratau. Būsiu kanalizacijos žiurkė ir lysiu tuneliu,-suniurzgėjau.

Išgirdau Džordžo juoką.

-Tai ne kanalizacija, o ventiliacijos anga.

-Koks skirtumas,-numykiau ir pribėgau prie sienos.

______________________________________

Nauja dalis!! Labai lauksiu Jūsų nuomonių ir VOTE! ^^ Ačiū! ^^

-Gabija