Kupolas

65

SKARLET POZICIJA

Viskam pasibaigus nuėjau į savo kambarį. Man reikėjo ramybės. Norėjau pabūti viena. Priėjusi rudas duris pravėriau jas ir įžengiau vidun. Atsisėdau ant lovos ir iš kišenės išsitraukiau Hanterio nuotrauką. Joje jis šypsojosi ir laikė apkabinęs mane iš už nugaros. Nykščiu perbraukiau per brolio veidą.

-Norėčiau, kad būtum čia,-sušnabždejau.

-Jis visada čia,-kruptelėjau išgirdusi Tristano balsą. Jis uždarė duris ir atėjęs atsisėdo prie manęs. Tuomet prisidėjo ranką prie krūtinės,-Jis čia,-tarė.

- Juk dabar jis žvaigždė, tiesa?-pasisukau į brolį, prisiminusi jo pasakojimą, kurį girdėjau vaikystėje.

Tristanas šypstelėjo.

-Taip.

-Galbūt mes ją ir sekėm?-paklausiau.

-Toje žvaigždėje buvo visi tie, kurie troško laisvės. Jie norėjo, kad bent mums pavyktų.

Šyptelėjau. Staiga į kambarį įėjo Konoras. Jis pažvelgė į Tristaną, o tuomet į mane.

-Galim pakalbėti? Labai trumpai,-tarė jis.

-Kalbėk. Tristanas gali viską girdėti,-atsakiau ir atsistojusi priėjau prie vaikino.

Jis atsiduso ir linktelėjo.

-Skarlet,-prabilo ir žvelgė man į akis,-Nebegaliu pakęsti, kad manęs nekenti. Nebegaliu,-papurtė galvą,-Taigi turiu viską išsipasakoti,-laukiau, kol jis tęs,-Žinau, kad nori, jog kuo greičiau baigčiau ir dingčiau, nes negali klausytis mano balso. Tačiau žinok, kad jei ne tu- manęs čia nė nebūtų. Nenorėjau bėgti iš kupolo. Man patiko ten gyventi. Turėjau viską, ko man reikėjo. Bet kuomet pamačiau tave, aš supratau, kad nebuvau pakankamai laimingas. Ir tu buvai ta, kurios man reikėjo iki pilnos laimės. Tą naktį, kai bėgom, aš gavau žinutę, jog jei paspruksiu su tavimi- Alevein nužudys mano motiną. Kai tave sučiupo, aš pranešiau mamai, kad ji pasislėptų. Tai girdėjo keletas defensyvų, taigi privalėjau jais atsikratyti. Nužudžiau geriausią savo draugą, nes jis kesinosi į tavo gyvybę. Stojau į sargybą čia, nes žinau, kad tau rūpi šie žmonės. Taigi privalau juos apsaugoti,-Konoras susigraudino,-Aš stengiuosi tau įrodyti, kad nesu blogas. Nesu tas, kuris manai, kad esu. Viską, ką dariau, aš dariau dėl tavęs,-jo akyse pasirodė pirmoji ašara,-Aš myliu tave, Skarlet.

Negalėjau nieko atsakyti. Po šių jo žodžių manyje tarsi kažkas užsirakino. Nebesugebėjau nieko ištarti. Nesugebėjau net pajudėti. Tiesiog žvelgiau į rudas Konoro akis. Jis laukė atsakymo, bet negalėjau jo pateikti.

-Aš ir nesitikėjau gauti atsakymo,-nusibraukė ašaras,-Bent jau išklausei mane.

Nusišypsojęs jis apsisuko ir išėjo iš kambario. Stovėjau toje pačioje vietoje dar kelias minutes, kol Tristano balsas mane išblaškė.

-Meilė sunkus dalykas, Skarlet. Ją lengva pradėti, bet sunku pabaigti.

-Palauk,-pasisukau į brolį ir prisimerkiau,-Manai, kad aš myliu Konorą?

-Tai akivaizdu, sesut,-nusišypsojo.

-Aš nemyliu jo!-pyktelėjau ir nusisukau į duris.

-O ar pati patikėjai tuo, ką kątik pasakei?-staiga prabilo.

Įniršusi išėjau iš kambario ir trenkiau durimis. Sustojau. Norėjau pradėti galvoti apie Konoro pasakytus žodžius, bet mane sustabdė pasirodžiusi Sonata.

-Mes uždarėm Džošą. Tavo eilė jį prižiūrėti,-nusišypsojo.

Linktelėjau ir patraukėm į požeminį kalėjimą.

______________________________

Dar viena dalis šiandien 😊 Nesu tikra, kad įkelsiu ją ir pirmadienį, taigi verčiau įkelsiu dabar 😄