Kupolas

2

- Sveikas,-išgirdau savo balsą iš įrašo, kuris sklido iš kambario,- Galbūt nuskambės kvailai, tačiau...

Papurčiau galvą ir atsukau čiaupą. Pakišau rankas po šaltu vandeniu ir apsitaškiau juo veidą. Užsimerkiau. Girdėjau iš kambario sklindant įrašą, į kriauklę tekant vandeniui. Atsimerkiau ir pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje.

Rudi, banguoti plaukai buvo surišti į netaisyklingą kuodą, veidas ir oda pabalę nuo visą savaitę slegiančių rūpesčių namuose bei mokykloje. Tik rausvos lūpos nepraradusios savo rožinio atspalvio. Ir akys. Tos akys su keista spalva. Kairioji- žalia, dešinioji- žydra. Štai kodėl man reikia lęšių... Ir ne dėl to, kad tai beprotiškai keista... O dėl to, kad mūsų miestelyje nerasi nei vieno žmogaus kitokia akių spalva nei ruda. Išskyrus mane... Niekuomet nesupratau, kodėl tai blogai. Iki tol, kol nedingo mano geriausia draugė. Jos akys buvo tamsiai mėlynos. Kiekvienas jos žvilgsnis hipnotizuodavo. Bet vieną dieną pamačiau, kaip ją išsiveda Defensyvai. Žmonės, siųsti valdovės. Tie, kurie palaiko tvarką mieste ir baudžia nusižengusius taisyklėms.
Iki šiol dar nebuvau patikrinta. Mano mikroschema nebuvo nuskanuota Defensyvų prietaiso.

Susitvarkiusi nutipenau į kambarį. Įrašas vis dar ėjo. Nužingsniavau iki spintos ir iš jos ištraukiau pilką džemperį.

- ... ir lygiai 07:00 grįžta atgal,- išgirdau savo tartus žodžius vaizdo įraše.

-Nebloga kalbelė,- išgirdau vaikino balsą.

Pasisukau į duris. Į jas buvo atsirėmęs mano vyresnysis brolis Tristanas, rankas sukryžiavęs ant krūtinės.

- Išmok belstis,- išrėžiau ir sustabdžiau įrašą.

- Ką su juo veiksi?- paklausė.

Nieko neatsakiau. Išsaugojau įrašą kompiuteryje ir užrakinau jį, kad niekam nekiltų noras jo ištrinti (kalbu apie Tristaną...).

- Tai atsakysi ar ne?- neatstojo.

Nekreipiau į jį dėmesio. Ėjau į vonią, kai staiga tvirtos brolio rankos sugniaužė mano pečius.

- Atsakyk. Ką. Su juo. Darysi?-tarė žvelgdamas į mano akis.

Nusukau žvilgsnį, išsilaisvinau iš jo rankų ir nužingsniavau į vonią.

- Ką tu sumanei?- sunerimo jis.

Pasitepiau rankas kremu ir praeidama vėptelėjau:

- Koks skirtumas...

Užšokau ant lovos.

- Ko man nesakai?!-supyko ir atsistojo priešais.

Pažvelgiau į Tristaną.

- Šis video skirtas praeities žmonėms,-tariau.

- Ką? Išprotėjai?! Alevein tave sugaus!- įniršo.

- Ir kas?!- nebeišlaikiau,- Galbūt šįkart man pavyks? Taip atkeršyčiau už tuos, kuriems nepavyko...

- Tu mus visus įstumsi į bėdą!

- Vistiek kažkada kažkas tai padarys, Tristanai!-sušukau,- Žmonės nelauks amžinai! Ankščiau ar vėliau jie pasipriešins K.Y.G.S. sistemai!

- Negi nesupranti, kad jie vieninteliai, kurie mums padėjo?! Jie išsaugojo mus!

- Jie kažką slepia.

- Tai tik tavo kvailas nusistatymas, Skarlet!

- Atsimerk, Tristanai!-pašokau nuo lovos,- Kiekvienas mūsų žingsnis stebimas! Kasnakt Defensyvai kažkur išvyksta. Kasnakt! Ir tu dar sakai, kad jie nieko nuo mūsų neslėpia?!

- Jie tik žvalgosi!

Nuo įniršio Tristano kakle iššoko vena. Ant kaktos sublizgo keli prakaito lašeliai.

- Klausyk, ko tu čia niršti, a?-susidėjau rankas ant klubų,- Juk neprašau tavęs man padėti!

Į kambarį įlėkė Hanteris. Mano jaunesnysis brolis.

Jam- 16. Man- 17. O Tristanui- 18. Tačiau su Hanteriu sutariu labiau. Tristanas per daug karštakošis. Jis iš musės padaro dramblį...
O Hanteris... Jis visada susilaiko. Nekreipia dėmesio į mus su Tristanu.

Protingas vaikis.

- Kas čia vyksta?- paklausė uždusęs,- Visas namas skamba.

- Skarlet nori pasipriešinti Alevein,- tarė Tristanas, žvelgdamas į mane.

Hanteris išsigandęs ( o gal ir nusivylęs? ), pakėlė į mane savo rudas akis.

- Skarlet?- tarė tyliai,- Tai tiesa?

Nuleidau galvą. Susigraudinau.

- Klausyk, gal tu jai suteiksi proto?-toliau dėstė Tristanas,- Nes manęs ji neklauso,- įniršęs išėjo, paskui save užtrenkdamas duris.

Hanteris priėjo prie manęs ir paėmė už rankos. Pažvelgiau jam į akis. Brolio veidą puošė šypsena.

- Kad ir kokią kvailystę sugalvojai... Aš su tavimi. Man pabodo taip gyventi. Turim kažką daryti,-suspaudė lūpas, tačiau šypsena nedingo.

Apkabinau jį. Brolis vienintelis mane supranta.

Ne taip, kaip Tristanas...

- Tiesiog pavargau nuo to, supranti?- nuriedėjo ašara. Laikiausi įsikibusi į Hanterio marškinius,- Pavargau nuo šios sistemos... Pavargau slėpti save... Tikrąją save... Nuo Emos. Pavargau dusti po tuo kupolu ir gyventi nežinodama, kas už jo... Hanteri, mes žmonės, ne gyvūnai...

- Bet su mumis elgiamasi kaip su gyvūnais,- tyliai prabilo brolis ir atsitraukė,- Metas sugriauti K.Y.G.S. sistemą, ir...

- Ir metas būti žmonėmis,- pabaigiau Hanterio mintį.

Jis linktelėjo ir nusišypsojo.

K.Y.G.S. sistema atsirado tuomet, kai atsirado kupolas. Tris metus bandėm išsiaiškinti jo reikšmę. Ir vieną dieną Alevein pasakė, ką stengėmės įminti:

Kupolas Yra Gyvybės Saugotojas.