Kupolas

21

Pažvelgiau pro langą. Mūsų kieme stovėjo juodas automobilis. Šalia jo stoviniavo vaikinas. Rankose laikė įvairių gėlių puokštę. Pamatęs mane jis pamojo laisva ranka.

Konoras.

Atsidusau.

-Tuoj viską sutvarkysiu,-numykiau ir nuėjau į pirmą aukštą.

Greitai įsispyriau į batus ir išėjau į kiemą. Nuskubėjau prie Konoro.

-Ką čia veiki?-paklausiau priėjusi.

-Man irgi malonu tave matyti,-nusišypsojo ir ištiesė man gėlių puokštę,-Čia už naują draugystę. Mama sužinojo, kad susiradau draugę, taigi prašė perduoti tau mažą dovanėlę.

Žvelgiau į gėles. Nuo jų sklido gaivus aromatas, nuo kurio net svaigo galva.

-Gal paimk jas?-netrukus tarė,- Atrodau tikrai kvailai taip stovėdamas,-sukikeno.

Paėmiau puokštę ir pažvelgiau į Konorą.

-Juk pasakei mamai, kad mes tik draugai, tiesa?-paklausiau vis dar galvodama apie jo sakinį.

-Taip,-plačiai nusišypsojo,-Ir ji pakvietė tave šiandien vakarienės,-tarė pasididžiuodamas.

-Šiandien planavau vakarą praleisti su šeima,-tariau žvelgdama į jo rudas akis.

-Jie taip pat gali ateiti. Būtų malonu su jais susipažinti,-iš jo veido nedingo šypsena.

Konoras viena ranka pasirėmė į automobilį, kas padarė jį dar gražesnį. Nusukau žvilgsnį į žemę.

-Jei kas, tai aštuntą valandą ateikit. Kvietimas vis dar galioja,-dar kartą plačiau nusišypsojo ir suėmė automobilio durų rankeną,-Taigi, iki pasimatymo, Skarlet,-prabilo tyliau, žvelgdamas man į akis.

Įsėdęs į automobilį jis jį užkūrė ir išvažiavo. Likau stovėti prie kelio. Lėtai apsisukau ir ėjau prie namų.

-Skarlet!-išgirdau šaukiant savo vardą.

Na kas vėl...

Atsisukau atgal. Link manęs bėgo šviesiaplaukis vaikinas. Jis buvo gan aukštas, tvirto sudėjimo. Rankose laikė dvi knygas. Jam buvus šalia prisimerkiau ir tariau:

-Mes pažįstami?-paklausiau, nes pirmą kartą mačiau šį vaikiną.

_________________________________________

Dalis trumpa, bet tikiuosi patiks^^

Lauksiu Jūsų vote ir komentarų! ^^

-Gabija