Kupolas

39

Privažiavęs prie pagrindinio kelio, Konoras sustojo.

-Kažkas nutiko?-prisimerkiau ir pažvelgiau į vaikiną.

Jis tik šypsojosi ir ištraukė mažą medžiaginę juostelę iš savo kišenės. Pažvelgiau į ją.

-Kadangi tai staigmena, juk pati supranti, kad negali to pamatyti,-nusišypsojo ir ištiesė į mane mėlyną juostelę.

Atsidusau ir pasilenkiau arčiau, leisdama jam užrišti juostele mano akis. Vėliau atrėmiau nugarą į keleivio sėdynę ir laukiau, kol atvažiuosim. Jutau, kaip Konoras darė ramius posūkius tai į kairę, tai į dešinę. Tuomet sustojo.

-Dar nenurišk raiščio. Tuojau padėsiu tau išlipti,-tarė ramiu balsu ir pradarė automobilio dureles.

Pajutau atsidarant ir manosioms. Tuomet šilta vaikino ranka švelniai apsivijo manąją ir atsargiai truktelėjo į savo pusę. Išlipau ir sustojau. Konoras užtrenkė automobilio dureles ir užrakinęs jį ranka apjuosė mano liemenį. Lėtai vedė į priekį.

-Atsargiai, laiptelis,-tarė tyliai.

Pakėliau koją nuo žemės ir užlipau aukštyn. Girdėjau spraktelint durų rankenai. Netrukus Konoras sustojo. Pajutau jo rankas ant raiščio. Jis jį nurišo. Tikėjausi išvysti kažką nepaprasto, bet viskas, ką regėjau, buvo tamsus kambarys, kuriame nebuvo nei langų, nei baldų.

-Tai čia toji staigmena?-paklausiau mandagiai ir pasisukau į vaikiną, stovėjusį už manęs.

Jis tik plačiai nusišypsojo.

-Ne,-atsakė ir nuspaudė šalia jo buvusį mygtuką,-Štai ji.

Jam tarus tuos žodžius, visas kambarys įsižiebė mažais taškeliais. Žinojau, kad tai visata. Kur tik bepasukau galvą-visur tik žvaigždės. Ant grindų, lubų, sienų. Visur.

-Tai taip,-paliečiau ant sienos buvusį taškelį,-Tikroviška.

Pasisukau į Konorą. Jis stovėjo prie durų, kairiaja puse pasirėmęs į sieną, o rankas susikišęs į kelnių kišenes.

-Pirmoji staigmena,-nusišypsojo.

-Man jos ir užtenka,-pakėliau akis į begalinę erdvę virš manęs.

Konoras lėtai artėjo prie manęs.

-Kai būsi pasiruošusi, galėsime vykti kitur,-tarė žvelgdamas man į akis.

Linktelėjau ir pažvelgiau į jį. Tuomet apkabinau.

-Ačiū, Konorai,-sušnabždėjau.

Jis dar stipriau priglaudė mane prie savęs. Ir kad ir kaip keista, pajutau kažką, ko nejutau labai ilgai. Meilė? Džiaugsmas? Saugumas? Nežinau. Bet tvirtai žinau vieną. Konoras yra tas žmogus, kuriuo tikrai galiu pasitikėti.

Ir aš privalau įtikinti jį vykti su manimi. Nes be jo keliauti nenoriu. Negaliu palikti Konoro čia. Nepaliksiu jo. Turiu stengtis įtikinti vaikiną vykti kartu. Nesvarbu, kokiomis sąlygomis turėsiu tai padaryti.

Konoras privalo bėgti su manimi.

_________________________________

Atleiskit, kad vakar neįkėliau dalies :( Tiesiog ją rašiau Eurovizijos metu ir viena daina (kuri, beje, be galo tinka šiai istorijai!!!) taip įsikalė į galvą, kad buvo sunku taisyti klaidas, taigi nusprendžiau pertaisyti ją iš ryto ir tik tuomet pateikti Jums 😊

Na, o dabar vertinkit dalį ^^ Pripažįstu, kad ji nėra gan pasisekusi, nes tiesiog tas artėjantis pabėgimas viską maišo, nenoriu prie veiksmo pereiti greitai, bet ir nenoriu temti per ilgai. Žodžiu, nesąmonės gaunasi 😄

-Gabija