Kupolas

54

Po truputį ėmė švisti.

-Dar šiek tiek paeikim, ir sustosim pailsėti!-sušuko Tristanas jaunuoliams, eidamas šalia manęs.

Kol kas jis perėmė vadovavimą. Man reikėjo bent akimirkos apmąstimams. Nors po paskutiniojo 'minčių panaršimo' pasekmės buvo ne pačios geriausios. Ėjau nunarinusi galvą.

-Gerai jautiesi?-paklausė Tristanas.

Pažvelgiau į jį.

-Taip,-atsakiau. Pakėliau akis į dangų,-Ji nyksta,-kalbėjau apie žvaigždę,-Kaip keliausim toliau?

-Kliausimės nuojauta,-atsakė brolis.

-Toks dalykas man niekuomet nesisekė,-numykiau.

-Gal šįkart pasiseks?-tarė ir pasisuko į mane,-Tereikia tikėti.

-Tikėjau, kad galiu išvesti pro vartus visus saugiai. Bet žuvo mūsų brolis. Ir dar dvylika jaunuolių,-atsakiau.

-Nesi dėl to kalta, S. Negali pakeisti likimo.

-Galbūt,-atsakiau paprastai.

-Gal pailsėkim?-paklausė jis.

-Ne,-papurčiau galvą,- Reikia keliauti toliau.

-Skarlet,-brolio balsas buvo ir malonus, bet ir priverčiantis atsisukti. Tai ir padariau,-Tavo žmonėms reikia bent minutėlės pertraukos. Jiems reikia vandens.

Atsisukau ir pažvelgiau į išsekusius žmones.

-Gerai,-atsakiau,-Sustokim,-ir stabtelėjau.

-Pertraukėlė!-šūktelėjo Tristanas,-Šiek tiek pailsėsime ir ieškosime vietos pavėsyje. Dar nežinom, kokio kaitrumo bus saulė, taigi geriau apsidrausti ir rasti prieglobstį pavėsyje.

Visi sutupė ant smėlio ir gurgšnojo paskutinio vandens atsargų lašelius.

-Reikia rasti vandens,-tarė Tristanas.

Apsidairiau. Aplink buvo vien smėlis. Nesimatė net medžio.

-Bus sunku,-atsakiau.

-Reikia bent pabandyti. Be vandens neišgyvensim.

Linktelėjau. Saulė jau buvo beveik pakilusi. Nors dar tik ankstus rytas, bet jos kaitrūs spinduliai jau kepino odą.

-Aplink Žemę nebėra apsauginio sluoksnio,-prabilo Tristanas, susidėjęs rankas ant klubų,-Jei tuoj pat nerasim uždaros vietos, pakilusi saulė išdegins mus visus,-žvilgtelėjo į mane.-Reikia judėti,-tarė.

-Tuomet turim paskubėti,-linktelėjau ir palaukusi, kol visi atsistos, sparčiu žingsniu patraukiau pirmyn.

Pūstelėjęs smarkus vėjas atpūtė purų smėlį ir bėrė jį tiesiai į veidą. Teko prisidengti jį ir eiti nieko nematant priekyje. Tačiau smėlio pūga įsismarkavo. Buvo sunku ne tik eiti, bet ir kažką įžiūrėti. Pro mažą tarpelį tarp pirštų išvydau milžiniško pastato siluetą.

-Matau pastatą tiesiai prieš mus!-šaukiau,- Paskubėkim!

Ėmėm bėgti. Kojos smigo į smėlio kalnus, o smarkus vėjas lėtino judesius. Pastatas vis artėjo, kol galų gale jį pasiekėm. Pravėriau sunkias duris ir įlėkę į vidų vėl jas uždarėm. Sustojom ir tankiai kvėpavom. Patalpoje buvo tamsu, nors durk į akį.

-Reikia rasti jungiklį ir patikrinti, ar veikia šviesos,-tamsoje susiradau šalia stovėjusį Tristaną,-O kol kas duok žibintuvėlį.

Girdėjau, kaip brolis nusiėmė kuprinę ir padėjo ją ant žemės. Sugraibęs užtrauktuką atsegė kuprinę. Staiga visur įsižiebė šviesos. Apsidairiau. Tristanas taip pat lėtai pasikėlė nuo žemės ir ėmė dairytis.

-Kas per...-tariau tyliai, kuomet išvydau ateinančius du vyriškius.

Visi subėgo už manęs. Išėjau į priekį ir prisimerkusi laukiau nepažįstamųjų. Jiems priartėjus, vyriškiai sustojo ir nusišypsojo.

-Sveiki atvykę,-tarė vienas vyras, stovėjęs arčiau mūsų.

Jis vilkėjo juodas kelnes, juodus batus ir juodą megstinį. Vyriškio plaukai buvo tvarkingai sušukuoti, o jo akių spalva traukė labiausiai- viena buvo ruda, kita- mėlyna.

-Aš esu Metju,-tarė,-Sekite paskui mane,-draugiškai nusišypsojo ir apsisukęs ėjo tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo.

Nepatikliai pasisukau į Tristaną. Jis nedrąsiai linktelėjo. Vyliausi, kad elgiuosi teisingai. Giliai įkvėpiau ir nusekėm paskui vyriškį, prisistačiusį kaip Metju.