Kupolas

43

Užsidegiau kambaryje šviesą ir užsidariau duris. Atgalia ranka nusibraukiau išriedėti spėjusią ašarą. Paėmiau popieriaus lapą, rašiklį ir atsisėdusi prie stalo ėmiau rašyti:

"Mama ir tėti,

Žinau, kad keista, nubudus anksti ryte nerasti mūsų visų namuose. Negalėjau visko pasakyti vakar prie stalo, nes būtumėt užkalę langus ir duris, kad tik nepaspruktumėm. Taigi nusprendžiau Jus bent šiek tiek nuraminti pasakydama, kad mūsų niekas nepagrobė. Mes sveiki ir ruošiamės istoriniam įvykiui. Esame keturiasdešimt šeši ir mūsų tikslas- pabėgimas. Žinau, kad tai gąsdina. Bet galiu užtikrinti, kad mums pavyks. Vienas vaikinas, Džordžas, moka įsilaužti į bet kurią sistemą. Jis atjungė kameras visame mieste, taigi esame saugūs.

Mama, pamenu, kaip prašei, kad nekartočiau Kailo klaidos. Bet juk žinai, kokia aš užsispyrusi.

Tėti, žinau, kad labiausiai nerimausi dėl Hanterio, taigi aš prisiekiu- jei reikės net gyvybę paaukosiu, bet mano mažasis broliukas bus sveikas.

Nenoriu, kad nerimautumėt. Jei tik reikės- aš grįšiu. Grįšiu ir pasiimsiu Jus.

O dabar, mes keliaujam pasitikti Rytojaus!

Saugokit save.

Myliu,

Skarlet"

Nusišluosčiau ašaras, padėjau laišką ant savo lovos ir atsisėdau ant kėdės. Pažvelgiau į laikrodį.

00:01.

Atsidusau ir tyliai nuėjau apsirengti. Užsimečiau baltus marškinėlius, kuriuos radau spintoje. Užsimoviau juodas treningines kelnes bei tokį pat džemperį. Susirišau plaukus į kasą ir užsimečiau kuprinę, su kuria buvau beveik visuose planų vykdymuose, ir tyliai išėjau iš kambario. Kiek galėdama tyliau pravėriau tėvų kambario duris ir paskutinį kartą į juos pažvelgiau. Tuomet uždariau jas ir nulipau į pirmą aukštą. Apsiaviau juodus sportinius batelius ir išėjau į kiemą, kur jau stovėjo Hanteris su Tristanu. Jie buvo apsirengę juodai, taigi tamsoje labai neišsiskyrė. Pažvelgiau į juos ir iš kišenės išsitraukiau raciją.

-Džordžai, esi?-tariau tyliai.

-Taip,-atsakė,-Visi jau susirinko bausmių aikštėje. Laukiame tik tavęs.

-Supratau. Atvykstam,-atsakiau ir pažvelgusi į brolius linktelėjau.

Pradėjom bėgti. Oras buvo vėsus, bet bėgant sušilom, taigi šalta nebuvo. Pribėgusi aikštę pamačiau savo žmones. Užlipau ant medinės pakilos ir iškėliau ranką į viršų. Visi sukluso. Minioje pastebėjau ir Konorą. Jis nusišypsojo. Aš taip pat.

-Didžiuojuosi visais iš čia esančių,-tariau nei per tyliai, nei per garsiai,-Ir nesvarbu, kas mūsų laukia kitoje pusėje. Aš kiek galėdama apsaugosiu kiekvieną iš jūsų. Ar jūs su manimi?!-iškėliau ranką dar aukščiau.

-Taip!-tarė visi vienu metu.

-Tuomet pirmyn į rytojų!-šūktelėjau ir visi pasileido bėgti prie vartų. Vyjausi juos. Prie manęs pribėgo ir Konoras.

-Sveika,-tarė.

-Džiugu tave čia matyti,-nusišypsojau.

Defensyvų sargyboje nebuvo. Bent jau taip prieš mirtį paliktoje informacijoje man parašė Kailas. Mačiau, kaip Džordžas perduoda greičiau bėgančiam Hanteriui kortelę. Buvom jau netoliese.

-Hanteri!-sušukau pamačiusi vartus, kurie buvo vos už 100 metrų,-Ruoškis juos atrakinti!

Brolis linktelėjo ir pradėjo dar greičiau bėgti.

Su plačia šypsena veide atsisukau į vietą, kurioje turėjo bėgti Konoras, bet ten jo nebuvo. Pasukau galvą atgal. Vaikinas stovėjo ir žvelgė į mane. Skubiai prie jo pribėgau ir suėmiau už rankos. Pradėjau tempti paskui save.

-Konorai, einam! Greičiau!-vaikinas nesijudino iš vietos,-Nagi! Liko visai nebe daug!

Konoras tiesiog žvelgė į mane, o jo akyse kaupėsi ašaros.

-Atleisk, Skarlet,-tarė tyliai, ir jo skruostu nuriedėjo ašara.

Nenuleisdamas nuo manęs žvilgsnio, jis pakėlė ranką. Joje buvo racija. Konoras prisidėjo ją prie lūpų. Lėtai nuspaudė mygtuką ir prabilo:

-Taikiniai vietoje, ponia.

Staiga visur įsižiebė šviesos.

-Mes spąstuose!-girdėjau klykiančius savo žmones.

Netrukus pasirodė keli defensyvų sraigtasparniai.

-Ką tu...-traukiausi atgal nuo Konoro,-Ką tu padarei?-kalbėjau tyliai, vis dar negalėdama patikėti kas kątik nutiko.

-Puikiai pasidarbavai, Konorai,-išgirdau Alevein balsą iš Konoro racijos.

Vaikinas užsimerkė ir nusuko galvą į šoną.

-Skarlet!-išgirdau Hanterio balsą.

Skubiai atsisukau atgal.

-Hanteri!-sušukau, kai pamačiau, kad defensyvai tempia surakintą Hanterį į sraigtasparnio vidų.

Jį kelis kartus nutrenkė elektriniu botagu. Brolis iš skausmo išsirietė ir susmuko. Defensyvai jį tempė toliau.

-Hanteri!-bėgau prie brolio.

Staiga man į kojas trenkė defensyvas. Susmukau, bet stengiausi greitai atsistoti.

-Hanteri!-toliau šaukiau ir judėjau link brolio, bet mano judesius nuslopino stiprus ir skausmingas smūgis į nugarą tuo pačiu elektriniu botagu,-Aaa!-susmukau ant žemės, bet nesilioviau judėti. Šliaužiau link Hanterio. Bet dar vienas smūgis galutinai mane paveikė,-Aaaa!-sugebėjau tik iškelti ranką į brolio pusę,-Hantai,-teištariau, kai galop visiškai susmukau.

Jutau, kaip tvirtos rankos pakelia mane nuo žemės. Kažkur už manęs šaukė Tristanas. Bet nebesugebėjau pajudėti. Elektra manyje tik ir laukė, kada sujudėsiu.

-Skarlet!-Tristano balsas buvo paskutinis, kurį girdėjau.

Mano kūnas pasidavė skausmui.

____________________________

Pagaliau! 😄 Na, tai vertinkit:3 Labai malonu sulaukt Jūsų paprastų( bet tuo pačiu ir nepaprastų ❤ ) komentarų!! Ačiū!!

-Gabija