Kupolas

Epilogas

(Trečio asmens pozicija)

~2017-ųjų birželis~

Sėdėjau mieste, ant baltai nudažyto suoliuko, ir žvilgčiojau tai į telefono ekraną, tai į kitąpus gatvės stovėjusią parduotuvę. Mama įėjo ten prieš kelioliką minučių, taigi buvau priverstas jos laukti. Miestas, kaip visada, skendo šurmulyje ir automobilių išmestuose dūmuose. Telefone susiradau draugo numerį ir jau ruošiausi jam skambinti, tačiau netrukus visame mieste, bei mano telefone, dingo šviesa. Pakėliau akis ir apsidairiau. Kadangi jau temo, dabar miestas buvo tamsus ir gan nejaukus. Apsidauriau. Netrukus telefonas įsižiebė. Jame išvydau merginą. Rudų plaukų, keistos spalvos akių, tačiau žavingų veido bruožų. Trumpam pakėliau akis. Visi buvę aplinkui mane, dabar žvelgė į savo išmaniuosius telefonus. Toks pat vaizdas iškilo ir pastatų sienose įtvirtintuose televizoriuose. Nuleidau žvilgsnį į telefoną.

-Sveikas,-prabilo ji. Merginos švelnus balsas nuaidėjo per visą miestą. Kiekvienas, buvęs čia, tai matė ir girdėjo,- Esu Skarlet Lefingvel. Tikriausiai įdomu, kodėl pasirodau  ir kalbu nesąmones?-ji nusišypsojo,- Smalsu, kas gi aš per viena, kad leidžiu sau tokią prabangą atsirasti ekrane? Aš tau papasakosiu. Nežinau, ar po šio pranešimo tu patikėsi, ar viską priimsi kaip nevykusį pokštą, bet siunčiu šią vaizdo žinutę iš ateities. Dabar yra 2466 metai. Prieš keliasdešimt metų viskas pasikeitė. Pasaulį nusiaubė virusai ir stichinės nelaimės. Išliko vos keli šimtai žmonių. Jie buvo išsaugoti- surinkti į vieną vietą ir uždengti neperšviešiamu kupolu. Niekam nebuvo leista pažvelgti į pasaulį už sienų. Kol miestą valdė valdovas Selenas, viskas klostėsi kuo puikiausiai. Tačiau jam mirus, į valdžią įstojo buvusi mokslininkė Ema Alevein. Ji įvedė sistemą, kuri skelbia, kad visi mieste turi būti rudaakiai, pažymėti, ir bent kartą per mėnesį patikrinti. Man nepatiko ši sistema. Norėjau pasprukti, o dar labiau- pamatyti pasaulį už kupolo sienų. Ir po to, kai buvo nužudytas mano pusbrolis, mėginęs pasprukti, aš nusprendžiau veikti. Brolių dėka subūriau komandą, kuri spruko kartu. Žinoma, pirmasis kartas nebuvo sėkmingas- buvau pričiupta. Tačiau antrą kartą man pasisekė. Klaidžiojom po dykuma tapusį pasaulį ir ieškojom bent mažyčio vilties lašelio, kad išgyventi ten įmanoma. Ir mums pavyko. Atradome būstinę, kurioje buvo visi ištremtieji. Pasirodo, mūsų kupolas nebuvo vienintelis- Alevein visą laiką tai nuo mūsų slėpė. Mes susibūrėme ir grįžome į kupolą, vedami vilties susigrąžinti normalų gyvenimą. Ir mums, žinoma, pavyko. Dabar pasaulis keičiasi. Taip, jis vis dar kenčia nuo saulės kaitros, bet mes esame saugūs. Nutiesėme kelius iki kiekvieno kupolo, padarėme patogesnį susisiekimą. Viskas keičiasi,-Skarlet nusišypsojo,- Nebijokit ateities. Ne viskas bus taip gerai, kaip tikitės, bet pasaulyje vyraus taika. O tai yra svarbiausia, ar ne?-mergina nusišypsojo ir jos vaizdas dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado. 

Akimirką miestas skendo tyloje ir tamsoje tačiau netrukus visur vėl įsižiebė šviesos. Dairiausi. Negalėjau patikėti tuo, ką ką tik mačiau. Akimirką tikriai pamaniau, kad visą tai tik pokštas. Bet ne po to, kai už jos išvydau keistus daiktus, pritvirtintus prie sienos. Ir ji... Skarlet... Ji atrodė kitaip. Nežinau, kas joje buvo ne taip, bet kažkas kitokio, nei kiekviename iš mūsų. 

Girdėjau žmonių šnekas aplinkui, esą tai netikra. Bet buvau įsitikinęs, jog tai netiesa. Nežinau, kodėl. Galbūt dėl dingusių ir vėl atsiradusių šviesų, galbūt dėl dieviško grožio merginos, o gal netgi dėl mano visiško bukumo- aš tuo tikėjau.

***

Jo... Keista, kai istorija jau baigta, o tu pamatai vėl naują dalį... Bet aš nebūčiau aš, jei nedaryčiau staigmenų (kurios kartais toookios kvailos :D )

Tiesiog nusprendžiau parašyti šią dalį, nes pamačiau, kad iš tiesų gavosi nesąmonė su tuo video. Kam jin jį darė, jei neišsiunčia? Tai sugalvojau, kad Skarlet perdarė naują video ir šįkart jį jau išsiuntė. Tikiuosi, kad patiko :D 

Ačiū, kad visą tą laiką buvot su manim ir skaitėt istoriją!

Xoxo,

Gabija