Kupolas

44

KONORO POZICIJA

Žvelgiau, kaip defensyvai surakina žmones. Vieni jų priešinasi, kiti pasiduoda lengvai. Bet dauguma, vis dėlto, niekada nebepaspruks. Mūsų ginklai amžiams atėmė jų laisvę.

Nieko nedariau. Tiesiog stovėjo toje pačioje pozoje. Mano akys pakrypo į du defensyvus, kurie tempė Skarlet.

-Puikiai padirbėjai, Konorai,-paplekšnojo man per petį vienas jų.

-Džasperai,-pašaukiau jį. Vaikinas atsisuko,-Būk su ja atsargus, gerai?-trumpam žvilgtelėjau į Skarlet.

Džasperas pasisuko ir pažvelgė į ją. Tuomet vėl atsisuko į mane.

-Žinoma,-pakėlė lūpų kamputį ir nuėjo į sraigtasparnį.

Nuėjau ir aš. Atsisėdau šone, o prie mano kojų paguldė Skarlet. Pirštais paliečiau jos skruostą.

-Ji tavimi tikėjo, o tu ją išdavei,-girdėjau kažkokios merginos priekaištavimus.

-Tylėk!-Džasperas trenkė jai per veidą.

Susigraudinau ir prisidėjau savo krumplius prie lūpų.

Žinojau, kad man ji neatleis. Dabar aš jos didžiausias priešas. Ji niekada man neatleis. Aš praradau ją.

Aš visiems laikams praradau Skarlet.

Sraigtasparniui nusileidus išlipau.

-Konorai, tave kviečia vadė,-prie manęs priėjo naujokas defensyvas

Linktelėjau ir paskutinį kartą pažvelgusi į Skarlet nuėjau į pastato vidų.

Girdėjau žmonių verksmus, šūkavimus. Visus juos vedė į požeminį kalėjimą. Stengiausi ignoruoti kiekvieną balsą ir tik pasiekęs Alevein duris įžengiau vidun.

-Danielis sakė, kad norite mane pamatyti,-tariau ir sustojau lrie pat durų.

-Taip, Konorai,-ji atsisuko į mane.-Norėjau padėti už puikiai atliktą darbą. Nieko neatsakiau, tiesiog linktelėjau.-Bėglių buvo daugiau, nei įsivaizdavom,-tarė ji ir lėtai artėjo prie manęs.

-Ką su jais darysit?-paklausiau.

-O ką žmonės daro su nereikalingais daiktais?-pakreipė galvą.

-Galbūt būtų paprasčiau paversti juos defensyvais? Duoti jiems pasirinkti,-pasiūliau.

Alevein šyptelėjo.

-Taip, kaip daviau pasirinkimą tau?-tyliai paklausė ir priėjo prie manęs. Ilgais nagais ėmė glostyti mano kaklą, skruostą.-Tu buvai išskirtinis, Konorai. Nepamiršk to,-sušnabždėjo man į ausį.

-Gal jau galiu eiti?-paklausiau žengdamas žingsnį atgal.

Alevein tiesiog žvelgė į mane ir šypsojosi. Tuomet tarė:

-Žinoma.

Apsisukau ir uždėjau ranką ant rankenos, kai staiga ji mane sustabdė.

-Konorai,-pasukau į vadę galvą,-Nepaklysk tarp pareigų ir jausmų,-tarė ir apsisukusi grįžo į savo vietą.

Įkvėpiau oro ir išėjau į kolidorių. Atrėmiau galvą į sieną.

Taip. Kai apšvarinau banką, Alevein sučiupo mane ir davė pasirinkimą- žūti arba pereiti į jos pusę. Tai aš ir padariau. Norėdama įsitikinti, kad esu jos pusėje, Alevein sukūrė planą, kaip pričiupti pabėgėlius. Ir man atiteko būtent Skarlet.

_____

Buvę įvykiai:
ALEVEIN POZICIJA

Sedėjau ir žvelgiau į savo užrašus, kuriais buvo nusėtas visas stalo paviršius. Kankino nemiga. Ir taip jau trečia diena...

- Valdove,- į mano kabinetą be beldimo įlėkė Kačeris.- Turite tai pamatyti.

Nenoromis atsistojau nuo kėdės ir nusekiau paskui išsigandusį Kačerį. Jis nuvedė mane į apsaugos kambarį. Sunerimau, taigi paspartinau žingsnį.
Man įžengus visi sužiuro.

- Kokios problemos?-paklausiau ir pripuoliau prie ant kėdės sėdinčio Parkerio.

- Kamera 5.12 pastebėjo įsibrovėlį draudžiamojoje zonoje,-tarė jis.

Pripuoliau prie jo ir rankomis pasirėmiau į juodą, metalinį stalą. Žvelgiau į vaizdą kompiuteryje. Jame matėsi mergina, stebinti ir užsirašinėjanti kiekvieną defensyvų žingsnį.

- Ar siųsti apsaugą, sere?-išgirdau Kačerio balsą.

Plačiai nusišypsojau, vis dar žvelgdama į tupinčią merginą.

- Ne...-tariau tyliai ir nutęsiau,- Turiu kitą idėją...

Dar kartą plačiau šyptelėjau ir atsitraukusi nužingsniavau į savo kabinetą.

- Žaidimą visuomet laimiu aš, brangioji,-sušnabždėjau ir atvėrusi baltas duris įžengiau į savo rezidenciją.

---------

Dabartis. Konoro pozicija

Priešinausi tokiam jos planui, bet tikimybė, kad ji būtų viską atšaukusi prilygo 0...

Pro mane praėjo Džasperas. Rankose jis laikė lentelę ir kažką į ją žymėjo.

-Džasperai,-priėjau prie jo,-Ką darai?-pažvelgiau į lentelę.

-Sunumeruoju kalinių kameras,-atsakė.

-Neturiu darbo,-staiga tariau,-Leisk, aš sunumeruosiu. Eik atlikti svarbesnių darbų.

Džasperas pažvelgė į mane lyg nepasitikėdamas. Tuomet ištiesė lentelę.

-Ji 548 kameroje,-silpnai šyptelėjo ir nuėjo savais keliais.

Tiesą sakant man tik to ir tereikėjo. Nieko nelaukęs nuėjau prie jos kameros. Sustojau ir žvelgiau į merginą, sėdinčią nugara į mane. Ji nubudo.

-Skarlet?-tariau tyliai.

Jos kūnas įsitempė. Mergina lėtai pasuko galvą į mane. Jos veidas buvo šlapias nuo ašarų. Nieko nelaukusi ji pašoko nuo lovos ir lyg žaibas atlėkė iki manęs. Visa laimė mus skyrė grotos.

Nes nemanau, ar vis dar būčiau gyvas.

________________________________

Dalis gal ir nėra viena iš įdomiausių, bet bent jau įkelta 😄 Praeitoje dalyje sulaukiau tiek nuomonių, kiek tikriausiai dar niekad nesu gavusi 😍 Ačiū Jums labai už tai! 😍