Kupolas

67

Nuėjau į savo kambarį ir atsistojau prie komodos su veidrodžiu. Atrėmiau į ją rankas.

Negaliu leisti žūti nekaltiems žmonėms kupole. Bet jei pasiduosiu, pavojus gali grėsti šiems žmonėms.

-Skarlet?-išgirdau savo vardą. Į kambarį įėjo Sonata ir uždariusi duris žvelgė į mane.

Atsitraukiau nuo komodos ir šiek tiek ant jos atsisėdusi sukryžiavau rankas ant krūtinės. Žiūrėjau į žemę.

-Jei kodas 12 neduoda tau ramybės, tai galiu nuraminti, kad ji jo neįvykdys. Kalaimanas yra vienintelis Alevein pragyvenimo šaltinis,-ramiai kalbėjo mergina, vis dar stovėdama prie durų.

-Labai tikiuosi...-numykiau ir nusukau galvą į šoną,-Štai tau ir apsauga... K.Y.G.S.- kupolas yra gyvybės saugotojas. Kurgi ne...

-Tu dar nežinai, tiesa?-staiga tarė Sonata.

Pasisukau į ją ir prisimerkiau.

-Nežinau, ko?

-K.Y.G.S. nėra ''kupolas yra gyvybės saugotojas" vertimas. Tai reiškia visų keturių kupolų pavadinumus. Kalaimanas, Ymarinas, Galūnas ir Sosveinas.

-Ką?-tyliai numykiau.

-Taip. Maniau, kad žinai...

-Taip, Alevein ėmė ir visiems pasakė, kad egzistuoja dar ir kiti kupolai, kurių pavadinimai atsispindi jos sugalvotame sakinyje,-pyktelėjau.

Sonata, lyg jausdama kaltę, nuleido akis į žemę.

-Mes laukėm tavęs,-tarė po ilgos tylos.

-Įdomu, kodėl...-nusukau galvą.

-Mūsų gyventojų rate buvo viena žiniuonė. Ji pasakė, kad vieną dieną pas mus atvyks grupė žmonių, kurie nebus klajokliai, o bus pabėgėliai. Ji sakė, kad būtent tos grupuotės vadas išves mus į geresnį rytojų.

-Bet aš ir esu ta, kuri pati ieško to prakeikto geresnio rytojaus!-pašokau ir atsistojau netoli Sonatos.

-Ir žinau, kad tu jį rasi ir nuvesi mus ten,-tarė įsijautusi.-Mes jau ėmėm tam ruoštis, Skarlet. Mes ruošiame žmones.

-Ruošiat juos kam?-tariau vis dar įpykusi.

-Karui. Sukilimui. Mūšiui. Kaip nori, taip jį ir pavadink.

-Mes nesiruošiam kovoti, Sonata. Čia ir yra ta vieta, kurią galime vadinti rytojumi.

-Nebe ilgai,-atsakė ji,-Mes nebeturime maisto, kad galėtume išmaitinti žmones tris kartus per dieną. Mūsų sargybiniai išvažinėjo visus plotus. Maisto niekur nebėra. Mums reikia grįžti į kupolą, Skarlet. Ir mums reikia tavo pagalbos.

-Ne,-tariau tvirtai.

-Prašau,-priėjo arčiau manęs,-Jei per mėnesį neišeisim iš čia, visi žūsim nuo bado ir troškulio.

-Nevesiu žmonių į kupolą, kol jame yra Alevein. Tai per daug pavojinga,-atsakiau.

-Štai kodėl mes ruošiamės tam,-atsakė ji,-Metju įkūrė treniruočių salę, kurioje kiekvieną dieną treniruosim žmones.

Sustingau. Paprasti žmonės netaps kariais per mėnesį. Tam reikia daug daugiau laiko ir pastangų.

-Jei nori, galiu tau ją parodyti,-tarė Sonata, kol tylėjau.

Linktelėjau ir išėjusios iš kambario patraukėm ilgu kolidoriumi iki treniruočių salės. Tik pravėrus duris išvydau erdvią tamsią patalpą, kurios viduryje buvo daugybė juodų bei mėlynų čiužinių. Kampuose, prie sienų buvo įrengti taikiniais šaudymui.

-Viskam vadovausi tu, Skarlet. Dabar mes visi klausome tavo nurodymų,-išgirdau Sonatos balsą.

Dar kartą apžvelgiau salę. Tai štai ką turėjo omeny Mona ir Metju, kalbėdami, kad aš esu ta, kurios jie laukė.