Nuėjau į eilę ir pasiėmusi padėklą nužingsniavau į priekį.
-Heila bruk (labas rytas),- tarė virėja.
Ji buvo gan aukšta,rudų, trumpų, banguotų plaukų savininkė, perkopusi šeštą dešimtmetį. Moteris buvo stambi, kas buvo aktualu tokio amžiaus moterims, tačiau iš veido bruožų- labai maloni.
-Man sakė, kad jūs...
-Ak, naujoji atvykėlė,-jos akys tarsi nušvito,-Ko norėsi, brangioji?-pasirėmė į stalą ir žvelgė į mane su šypsena veide.
-Vandens ir visko, ką turit,-sukikenau,-Sonata sakė, kad labai skaniai gaminat,-nusišypsojau.
-Ak, ta Sonatėlė,-nusijuokė moteris ir pasilenkusi krovė į lėkštę maistą.-Ji niekada negaili pagyrų,-sukikeno.
-Sonata jau tokia,-šyptelėjau.
-Pažįsti ją?-pakėlė akis į mane.
Palinksėjau.
-Ji buvo geriausia mano draugė, kol dėl akių spalvos nebuvo ištremta iš kupolo...-atsidusau.
-Ou...-suprantamai linktelėjo,-Na, čia ji jau tikrai nebus atstumta,-nusišypsojo ir padavė man lėkštę su garuojančiu maistu. Tuomet įpylė stiklinę vandens ir padėjo ją ant mano padėklo.
-Ačiū,-padėkojau.
-Pasistiprink,-maloniai šyptelėjo,-Tikriausiai nieko nevalgei kelias dienas.
-Tik vieną dieną,-sukikenau,-Bet jaučiuosi taip, lyg nebūčiau nieko burnoje turėjusi ištisą savaitę.
Moteris nusijuokė ir aš pasitraukiau iš eilės, leisdama kitiems išsirinkti pusryčius. Nuėjau prie kampinio stalo, prie kurio sėdėjo Sonata ir Tristanas. Padėjau padėklą su maistu ant stalo ir atsisėdau prie brolio.
-Matau, susipažinai su Adamu?-plačiai šyptelėjo Sonata ir atsikando obuolio skiltelę.
-Taip,-nusišypsojau,-Tai blogai?-iškart paklausiau.
-Žinoma, ne,-nusijuokė Sonata,-Tiesiog anksčiau ar vėliau būčiau su juo supažindinusi. Jis Metju sūnus. Gražus, ar ne?-sukikeno.
-Su šiuo klausimu nesiginčysiu,-sukikenau.
Sonata nusijuokė.
-Merginos jis neturi. Taigi gali bandyti laimę,-plačiai šyptelėjo.
-Bet pirmiausia,-Tristanas apglėbė mane viena ranka,- Jis turės pasikalbėti su manimi.
Visi trys garsiai nusijuokėm. Netrukus ant stalo, priešais save, išvydau ketvirtą padėklą. Pakėliau akis į atėjusį.
-Galiu prisėsti?-paklausė Adamas.
-Žinoma,-timtelėjo jį žemyn Sonata.
-Adamas,-iškart ištiesė savo dešinę ranką Tristanui.
-Tristanas,-spustelėjo ją.
-Nesijaudink, jis jos brolis,-priglaudusi petį prie jo peties tarė Sonata.
Pervėriau ją keistu žvilgsniu. Adamas tiesiog plačiai nusišypsojo ir nuleido akis į maistą.
Prisiminiau, kad nė nepaliečiau savojo. Taigi ilgai nelaukusi ėmiau pildyti savo išalkusį pilvą šiltu maistu.
-Gal nori eiti apsižvalgyti aplink?-staiga paklausė Sonata, žvelgdama į mane.
-Taip,-atsakiau ir pažvelgiau į Adamą.
Jis nusišypsojo ir pasisuko į Tristaną.
-Galbūt norėtum eiti ir tu?-paklausė jo.
Trisas nuryjo kąsnį, kurį turėjo burnoje ir linktelėjo.
-Būtų neblogai,-nusišluostė lūpas vienkartine servetėle ir atsistojęs paėmė padėklą.
-Žinau vietų, į kurias merginų neįleidžia,-nusišypsojo ir su šypsena veide pažvelgė į mane.
Šyptelėjau.
-Na, o mes apsižvalgysim moteriškai,-apglėbė mane per pečius Sonata,-Palik lėkštes čia,-tarė man,- Mūsų vaikinai juk juos nuneš, tiesa, berniukai?-džiugiai tarė.
Jie atsiduso ir paėmė mūsų indus su padėklais.
-Ko tik dėl jūsų nepadarysi,-numykė Tristanas ir praėjo.
Nusijuokiau.
-Ačiū, Trisai.
Jis atsisuko ir nusišypsojęs nuėjo.
-Na, o mes lekiam,-tarė ji ir patraukėm prie išėjimo.-Kur nori eiti pirmiausia?-paklausė.
-Vesk ten, kur nori,-atsakiau sukikendama.
-Gerai,-nusijuokė ir švelniai stumtelėjo mane į kairę pusę.
-Na, pasakok man ką nors.
-Apie gyvenimą čia?-paklausė. Linktelėjau,-Gerai,-nusišypsojo,- Mūsų čia virš tūkstančio. Stengiamės sugyventi draugiškai. Žinoma, stengiamės apsaugoti kiekvieną nuo žiaurių Alevein žodžių. Nieko nepranešam apie tai, kaip ji mus smerkia. Tiesiog sakom, kad ji susisiekia, bet mes nieko neatsakom.
-O iš tiesų kalbat su ja?-paklausiau.
Ji linktelėjo.
-Prašom jos nustoti taip šnekėti. Liautis mus skaudinus... Bet ji niekada nenustoja...
-Vienintelė pasaulyje klaida esat tikrai ne jūs, o pati Alevein,-atsakiau įpykusi.
Alevein negali taip kalbėti su jais. Ypač kai ji pati prisidėjo prie tokio jų gyvenimo.
________________________________
Jei pasigedot veiksmo, tai galiu pasakyti, kad jis bus šiek tiek vėliau, po kelių dalių 😊
-Gabija
YOU ARE READING
Kupolas
FantasyAteitis nėra tokia, kokią ją įsivaizdavo žmonės. Pasaulį nusiaubus virusui bei stichinėms nelaimėms, visi išgyvenusieji buvo surinkti ir apgyvendinti mieste po kupolu. Jame galiojo griežtos taisyklės: visi gyventojai privalo būti paženklinti. Ir mi...