Kupolas

8

SKARLET POZICIJA

Nuo kuprinės ėmė mausti nugarą.

Kodėl jie negali išrasti naujų, patogesnių kuprinių...

Atsitraukiau nuo tako ir nusiėmiau kuprinę. Iš jos iškrito metalinis buteliukas su rašalu. Stipriai užsimerkiau.

- Ei, girdėjot?!-išgirdau defensyvą šaukiant.

- Patikrinkit!-atsakė kitas.

Pasigirdo greiti žingsniai.

- Šūdas!-tyliai nusikeikiau ir čiupau buteliuką, užrašinę ir viską grūdau į kuprinę.

Žingsniai vis artėjo. Žvelgiau į pasirodžiusius šešelius, kurie bėgo į mano pusę. Skubiai atsistojau ir pakampėmis, stengdamasi nesukelti daug triukšmo, bėgau už namo. Sustojau už metalinės šiukšliadėžės ir pritūpiau. Pro tarpelį žvelgiau į pasirodžiusius defensyvus. Prisispaudžiau prie sienos. Uniformuoti vyrai vis artėjo. Vienas jų sustojo prie pat metalinių šiukšlių dėžių, už kurių slėpiausi. Sulaikiau kvėpavimą.

- Ten nieko nėra! Gal tik dar vienas kvailas paukštis!-suriko kitas.

Defensyvas dar kurį laiką stovėjo, kai kitas vėl sušuko.

- Ronas ruošiasi važiuoti! Einam!

Defensyvas apsisuko ir nubėgo prie jo laukusio vyro. Abu nuskuodė atgal ir dingo už namo kampo.

Širdis plakė kaip pašėlusi. Drebėdama atsistojau ir nubėgau link namų.

Virve užlipau į savo kambarį, uždariau langą ir nusimetusi kuprinę nusispyriau batus. Įšokau į lovą.

- Šiandien vos nemirei, Skarlet,-sušnybždėjau sau, žvelgdama į lubas. Tuomet užsimerkiau ir tyliai tyliai nusijuokiau,- Šiandien vos nemiriau...

**

Nuskambėjo žadintuvas. Iškišau ranką ir išjungiau jį. Pasirąžiau, išlipau iš lovos ir vis dar užsimerkusi nuėjau į vonią. Nusiprausiau veidą šaltu vandeniu ir atsimerkiau. Žvelgiau į save. Susivėlę plaukai, kurie 'žiūrėjo' į skirtingas puses, ištinęs veidas ir juodi paakiai.

- Nesistebiu, kodėl neturiu vaikino,-numykiau ir nusišluosčiusi veidą grįžau į kambarį.

Iš spintos išsitraukiau juodą džemperį su gobtuvu ir apsivilkau jį. Pačiupusi kuprinę nulipau į pirmą aukštą.

- Labas rytas,-tariau susirinkusiai šeimynai, kurie jau pusryčiavo.

Priėjau prie stalo ir pačiupau bananą. Staiga mama suėmė mane už veido.

- Nejaugi man reikės kaskart tave tikrinti?!-suriko.

- Ko niršti?-patraukiau jos ranką nuo mano suspausto veido.

- Tu vėl be lęšių!

- Šūdas...-nubėgau prie laiptų.

- Mūsų namuose nesikeikiama!-suriko mama.

Pavarčiau akis ir užbėgau laiptais į viršų. Vonioje susiradau mėlyną dėžutę, kurios viduje plūduriavo rudos spalvos lęšiai. Įsidėjau juos ir žvilgtelėjau į savo atvaizdą veidrodyje.

- Kiek man dar reikės save slėpti?-sušnabždėjau.

- Skarlet, autobusas!-išgirdau Hanterio balsą iš apačios.

Nubėgau į pirmą aukštą, pačiupau kuprinę, bananą ir išbėgau į kiemą, kur manęs jau laukė mokyklinis autobusas. Įšokau į vidų ir atsisėdau šalia Hanterio. Nusilupau rankoje buvusį bananą ir žvelgiau pro langą.

- Vakar buvai išėjusi, tiesa?-tyliai tarė jis.

Linktelėjau.

- Ir kaip sekėsi?-paklausė ir pažvelgė į mane.

Nuryjau burnoje buvusį kąsnį ir sustingau.

Jis tikrai domisi, kaip man sekėsi?! Dabar jo jau tikrai nebeatpažįstu...

- Neblogai,-trumpai atsakiau.

Hanteris pakėlė antakį.

- Ką reiškia tas "neblogai"?

- Daug informacijos neradau, tačiau...

- Tačiau?-neatstojo jis.

Autobusas sustojo. Visi sujudo. Durys prasivėrė ir pro jas įžengė defensyvas.

- Sėskit į vietas!-sušuko,- Vyksta patikra!-ir išsitraukė aparatą, kuriuo nuskanuoja informaciją iš riešo.

- Šūdas,-tyliai nusikeikiau.

Žinojau, kad jei jie nuskanuos mano riešą, sužinos ne tik, kad vakar ten buvau ir mačiau juos, bet ir kad esu ne rudaakė...

Pažvelgiau į Hanterį. Jis susirūpinusiai žvelgė į mane. Defensyvas vis artėjo, skanuodamas kiekvieną vaiką, netgi ir vairuotoją. Liko vos kelios kėdės, kurios mus skyrė. Plius dar kitos pusės 3 kėdės.

Pažvelgiau į duris. Prie jų stovėjo kitas defensyvas.

Mano pabėgimo planas nepavyks.

Man galas...