Kupolas

7

- Nagi! Liko nebe daug!- šaukiau iš paskos bėgantiem paaugliam.

Priekyje matėsi kupolo pabaiga, ir metaliniai, sunkūs vartai, einantys iš jo.

Plačiai nusišypsojau.

Pagaliau!

Mane aplenkė Hanteris. Jis skuodė link išėjimo kiek įmanydamas greičiau. Mano žvilgsnis užkliuvo už prie vartų stovinčio sunkvežimio. Ant jo stovėjo defensyvas, rankose laikantis ginklą ir besitaikantis į mus.

- Hanteri!-suspiegiau pasigirdus šūviui.

Brolis krito man prie kojų.

Pašokau iš lovos. Kūnu sruveno šaltas prakaitas. Žvilgtelėjau į laikrodį.

01:28

Neblogai numigau...

Tyliai išlipau iš lovos, apsirengiau jau paruoštą aprangą ir užsimečiau kuprinę ant pečių. Užsiropščiau ant stalo ir pačiupau lango rankeną. Pasukau ją. Pasigirdo trakštelėjimas ir langas prasivėrė. Oda iškart pašiurpo nuo užpūtusio žvarbaus vėjo. Iš kišenės ištraukiau mėlyną virvę, kuri vos prisilietus prie tvirto paviršiau pranykdavo. Vieną galą pririšau prie stalo, o kitą numečiau žemyn. Stipriai į ją įsikibusi nusileidau į apačią. Kai kojos jau lietė žemę, pasileidau. Virvė lėtai ėmė nykti, kol susitapatino su aplinka.

Taip, taip, žinau. Tai nauja technologija, o aš ją naudoju... Bet juk geram tikslui!

Ėmiau sparčiai eiti iki kupolo krašto, pro kur naktį išvažiuoja defensyvai. Pasiekusi jau dabar tapusią 'Mirties aikštę', pažvelgiau į laikrodį ant riešo.

01:35

Iki kupolo liko vos kilometras. Eidama nespėsiu, taigi pradėjau bėgti. Pakampėmis, kad nelikčiau pastebėta kamerų, kurių apstu kiekvienam kampe.
Prabėgau pro įspėjamuosius ženklus, kurie draudė pro juos praeiti. Priešais save išvydau sunkiąsias transporto priemones ir aplink zujančius defensyvus. Pasislėpiau už namo kampo. Buvau taip arti, kiek tik galėjau. Tyliai nusiėmiau kuprinę nuo pečių ir išsitraukiau užrašų knygutę su rašikliu. Pritūpiau ir šiek tiek iškišau galvą pro namo kampą, kad bent ką nors matyčiau. Kol kas nieko svarbaus nepastebėjau- defensyvai šnekučiavosi susibūrę į didelį ratą, gurgšnojo kavą (ar kažką kitą, tačiau karštą, nes dūmai veržėsi iš puoduko į šaltą nakties orą). Trys ginkluoti defensyvai saugojo išėjimą. Kiti du žvalgėsi aplink. Kad ir nieko neįprasto nevyko, vis tiek užsirašinėjau visas smulkmenas- kiek defensyvų saugo vartus, kiek jų- šnekučiuojasi, o kiek žvalgosi aplink. Ankščiau ar vėliau ši informacija gali praversti.

ALEVEIN POZICIJA

Sedėjau ir žvelgiau į savo užrašus, kuriais buvo nusėtas visas stalo paviršius. Kankino nemiga. Ir taip jau trečia diena...

- Valdove,- į mano kabinetą be beldimo įlėkė Kačeris.- Turite tai pamatyti.

Nenoromis atsistojau nuo kėdės ir nusekiau paskui išsigandusį Kačerį. Jis nuvedė mane į apsaugos kambarį. Sunerimau, taigi paspartinau žingsnį.
Man įžengus visi sužiuro.

- Kokios problemos?-paklausiau ir pripuoliau prie ant kėdės sėdinčio Parkerio.

- Kamera 5.12 pastebėjo įsibrovėlį draudžiamojoje zonoje,-tarė jis.

Pripuoliau prie jo ir rankomis pasirėmiau į juodą, metalinį stalą. Žvelgiau į vaizdą kompiuteryje. Jame matėsi mergina, stebinti ir užsirašinėjanti kiekvieną defensyvų žingsnį.

- Ar siųsti apsaugą, sere?-išgirdau Kačerio balsą.

Plačiai nusišypsojau, vis dar žvelgdama į tupinčią merginą.

- Ne...-tariau tyliai ir nutęsiau,- Turiu kitą idėją...

Dar kartą plačiau šyptelėjau ir atsitraukusi nužingsniavau į savo kabinetą.

- Žaidimą visuomet laimiu aš, brangioji,-sušnabždėjau ir atvėrusi baltas duris įžengiau į savo rezidenciją.