Kupolas

72

-Na, aš jau eisiu,-tarė Adamas ir atsistojęs nuėjo prie durų,-Dar susitiksim,-mirktelėjo viena akim ir atidaręs duris išėjo.

Atsidususi pakilau nuo lovos. Priėjusi prie komodos, pasiėmiau raudonas šukas ir susišukavau drėgnus plaukus. Baigusi papurčiau galvą ir išėjau į kolidorių. Prisiminiau, jog pažadėjau Rouzei, kad aplankysiu Tiną. Taigi patraukiau prie jos kambario durų ir pabeldžiau. Po kelių akimirkų durys atsidarė, bet prie jų stovėjo aukšta, šviesaplaukė mergina. Pamačiusi mane ji draugiškai nusišypsojo.

-Tina yra?-paklausiau.

-Ji išėjo,-atsakė švelniu balsu.

-Gal minėjo kur?-pasidomėjau.

-Į pramogų zoną. Bent jau taip supratau.

-Ačiū,-padėkojau ir nuskubėjau į nurodytą vietą.

Nulipau laiptais žemyn ir jau ruošiausi eiti prie baseino, bet išvydau metalines duris, kurios buvo šiek tiek pravertos. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad nieko nėra, atidariau sunkiąsias duris ir įžengiau vidun. Ausis pasiekė rami, tyli ir liūdna muzika. Sekiau paskui garsą. Atsiradau mažoje salėje, kuri buvo apkrauta įvairiais paveikslais ir kompaktinėmis plokštelėmis. Virš salės kabėjo maža lempa be gaubto, kuri švietė blankiai, bet leido įžiūrėti kampe sėdinčią Tiną. Priėjau prie jos. Mergina žvelgė į priešais pastatytą baltą lapą, kurio dailininkas nespėjo padabinti menu. Netoli jos buvo muzikos grotuvas, iš kurio ir sklido ta raminanti melodija.

-Sveika,-pasisveikinau tyliai ir prisėdau prie draugės.

-Ši muzika mano mėgstamiausia,-tarė po ilgos tylos,-Bethovenas. Mėnesienos sonata,-kalbėjo su pauzėmis ir neatitraukdama žvilgsnio nuo balto popieriaus lapo.

Norėjau ką nors pridurti, bet nesuradau tinkamų žodžių, taigi tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į baltą lapą priešais mus.

-Kaip tu tai išgyveni?-staiga paklausė.

-Išgyvenu, ką?-pasisukau į Tiną, bet ji nė nežvilgtelėjo į mane.

-Praradai tiek daug. Ir vis dar nepalūžai. Kaip?-paklausė.

Nusisukau ir įbedžiau žvilgsnį į baltą erdvę lape.

-Užsiblokavau,-atsakiau paprastai,-Įtikinau save, kad taip bus geriau. Nes jei nuolat kaltinčiau save dėl visų nutikusių dalykų, būčiau suniokota iš vidaus.

-Užsiblokavai?-prisimerkė Tina,-Tai tikrai padeda?-pasuko galvą į mane.

-Taip bent neskauda,-trūktelėjau pečiais.

Mergina vėl nusuko galvą į lapą.

-O kaip užsiblokuoti nuo jausmo, kai žinai, kad žmogus, kurį tu myli, liko įkalintas kupole, o pati esi čia?-paklausė tyliai ir lyg neturėdama jėgų.

-Aš įsitikinusi, kad Michaeliui viskas gerai,-nuraminau nerimaujančią draugę.

-Kalbu ne apie Michaelį,-staiga atsakė.

Susidomėjusi pasisukau į Tiną. Apie kokį vaikiną ji šneka?

-O apie ką tuomet?-susidomėjau.

Ji pasisuko į mane ir, kurį laiką pažiūrėjusi man į akis, prabilo:

-Hanterį.

Nieko nebesupratau. Tą akimirką buvau visiškai susipainiojusi. Nejaugi Tina iš tiesų buvo nusižiūrėjusi Hanterį, o ne Michaelį? Kodėl tik dabar apie tai sužinojau?

-Einu pas Tristaną,-tariau atsistojusi,-Eini?

-Dar šiek tiek pabūsiu,-padovanojo man šiltą šypseną ir užsimerkusi atrėmė galvą į sieną.

Linktelėjau ir išėjau į kolidorių. Laiptais užlipau aukštyn ir ruošiausi eiti prie Tristano kambario, bet išgirdau duslius šūksnius iš treniruočių salės. Patraukiau link ten. Pravėrusi duris išvydau pilną salę žmonių. Vieni kovojo tarpusavyje, kiti bandė savo tikslumą prie šaudymo taikinių. Įėjau vidun ir lėtai žingsniavau link Džordžo, kuris stovėjo su ginklu rankose, netoli sienos su judančiais taikiniais, tačiau mano žvilgsnį patraukė kampe stovinti maža mergaitė, kuri vargo su pistoletu. Jai niekaip nepavyko jį užtaisyti.

-Ei,-priėjusi pritūpiau prie mergaitės,-Supranti mane?-paklausiau, nes nežinojau, ar mergytė supranta abi kalbas. Ji linktelėjo,-Kodėl tu su ginklu?-iškart paklausiau.

-Metju liepė eiti treniruotis,-pagaliau užtaisė ginklą šūviui ir nusišypsojusi pažvelgė man į akis.

Žvelgiau į ją prisimerkusi.

-Kiek tau metų?-paklausiau.

Mergytė pasitaisė pūstus, rudus, garbanotus plaukus ir atsakė:

-Penkeri.

Mane užplūdo įniršis. Ką Metju mano, leisdamas kovoti penkiametei?!

-Gal žinai, kur Metju?-paklausiau jos.

-Savo kabinete,-bedė pirštu į duris, buvusias kitoje salės pusėje man už nugaros.

Šyptelėjau ir linktelėjau jai taip padėkodama ir skubiai atsistojusi vos ne bėgte nuėjau į nurodytą Metju buvimo vietą. Su trenksmu pravėriau duris ir įtūžusi priėjau prie Metju, sėdėjusio prie stalo. Atsirėmiau į stalą ir įsistebeilyjau į vyriškį.

-Ką sau galvoji, leisdamas kovoti penkiametei?!-surėkiau.

-Mums reikia kovinės jėgos,-ramiai atsakė.

-Jai tik penkeri!-niršau.

-Nesvarbu amžius. Svarbu jėga.

-Jėga?! Ji turėtų mokytis rašyti ir skaityti, bet ne kovoti ir mokytis užtaisyti ginklą!

Metju pasilenkė į priekį.

-Treniravimui vadovauju aš,-tarė.

-Bent jau kare nevadovausi,-atsitraukiau nuo stalo,-Nes antraip visus pražudytum,-ir trenkusi durimis išėjau iš jo kabineto.

__________________________________

Sveikučiai! Esu išvažiavusi, tai neradau laiko dieną įkelti ir parašyti naują dalį, todėl keliu dabar :) Tikiuosi ji patiks ^^

-Gabija