Kupolas

57

Priėjusios paskutines duris sustojom.

-Įsikurk,-tarė ji,-Lauksiu tavęs valgykloje. Ji ten,-parodė pirštu į plačias duris,-Nusileisi laiptais žemyn, į rūsį, ir rasi. Susitiksim ten,-nusišypsojo.

-Gerai,-šyptelėjau ir apkabinau draugę,-Ačiū.

Ji tiesiog nusišypsojo ir atsitraukė.

-Kambaryje rasi drabužius. Jie mano. Tikiuosi vis dar galėsim jais keistis,-sukikeno.

-Tikiuosi,-nusijuokiau.

-Gerai, lėk,-linktelėjo,-Suspėk ant pusryčių,-mirktelėjo ir nuėjo.

Pasisukau į tamsiai rudas duris ir įėjau į kambarį. Nudžiugau, kad bent jau galėsiu gyventi jame viena.

Nusirengusi purvinus drabužius, įlipau į dušą. Paleidau vandenį. Jis bėgo nuo galvos, kūnu žemyn, ir iki kojų. Pažvelgiau į savo delnus. Gavus vandens nuo jų ėmė tekėti pridžiuvęs kraujas. Susigraudinau. Žinojau, kad jis buvo Hanterio. Ėmiau kūkčioti ir skubiai nutryniau jį nuo savo rankų. Kelias akimirkas tiesiog stovėjau po šaltu dušu ir stengiausi išvalyti mintis. Tuomet pakreipiau akis į savo šoną, kuris buvo užklyjuotas iki šiol išsilaikiusiu pleistru. Užsukau vandenį ir lėtai nuplėšiau jį. Toje vietoje, kurioje buvo įsmigęs peilis, liko randas. Padariau tą patį ir su ranka. Išlipau iš dušo, prisidengiau rankšluosčiu ir išėjau į kambarį. Priėjau prie dvigulės lovos, ant kurios gulėjo Sonatos drabužiai. Tai buvo juodos, aptemptos kelnės, balti marškinėliai ir baltas apatinis trikotažas. Nusišypsojau. Apsirengusi dovanotus drabužius nuėjau prie mažo veidrodėlio, kuris buvo prie lango. Mano rudi ir drėgni plaukai krito ant pečių, kuklus makiažas buvo nusitrynęs, lyg būčiau prisitepusi jo tiek, kiek radau namuose. Tuomet pažiūrėjau į savo akis. Spalvotas akis, paslėptas po rudais lęšiai. Nusprendžiau juos išsiimti. Pridėjusi pirštą išsiėmiau lęšius ir vėl žvilgtelėjau į savo akis pro veidrodį.  Nusišypsojau.

-Pasirodykit, kokios iš tiesų esat,-sušnabždėjau ir išėjau į kolidorių.

Nežiūrėjau į kelią, taigi atsitrenkiau į tvirtą kūną. Prisimerkiau ir pakėliau akis. Priešais mane stovėjo jaunas vaikinas. Jo oda buvo šiek tiek tamsesnė, galima sakyti-karamelinė. Jo rudos akys žvelgė į mane. Iš jaunuolio bruožų buvo galima spėti, kad yra modelis. Na, būtų, jei gyventų praeities pasaulyje. Vaikinas šyptelėjo.

-Sjuk,-tarė jis. (Atsiprašau)

Prisimerkiau.

-Aš...

-Nauja atvykėlė?-paklausė man jau suprantama kalba.

-Taip,-atsakiau ir mintyse nudžiugau, kad pirmasis mano sutiktas žmogus, neskaitant Metju ir Sonatos, kalba ir mano kalba.

-Aš Adamas,-ištiesė man savo dešinę ranką.

-Skarlet,-atsakiau ir spustelėjau jo delną.

-Einu pusryčiauti. Prisijungsi?-mandagiai paklausė.

-Žinoma,-šyptelėjau ir nuėjom link valgyklos.

Tiesą sakant, buvau laiminga, kad susitikau bent vieną vietinį. Man reikėjo naujos draugijos.

-Atvykai viena ar su daugiau klajoklių?-paklausė vaikinas ir pervėrė mane šiltu žvilgsniu.

-Tiesą sakant...-numykiau,-Pabėgau iš kupolo. Nesu klajoklė.

Adamas nustebęs pažvelgė į mane.

-Pabėgai?-pakartojo jis.

-Buvau ne viena. Mūsų buvo virš dvidešimt. Bet ne visiems pavyko,-nuleidau akis į žemę.

-Užjaučiu,-tarė jis.

Pasijutau keistai. Dar niekas nėra manęs užjautęs. Nė nežinojau, kaip elgtis. Padėkoti jam ar ne? Tikriausiai Adamas tai pastebėjo, nes vėl draugiškai prabilo.

-Kai įeisi į valgyklą, patrauk prie dešinioje pusėje esančios eilės.

-Kodėl?-prisimerkiau.

-Toji virėja moka abi kalbas,-šyptelėjo.

-O...-linktelėjau,-Ačiū.

-Jei įdomu, mūsų kalboje 'ačiū' yra 'Más',-šyptelėjo.

-Žinosiu,-sukikenau,-Más,-nusijuokiau.

Jis taip pat.

-O tu greitai mokaisi,-meiliai šyptelėjo ir žvelgė į mane.

Nesusipatoginusi nusukau žvilgsnį ir įžengėm į valgyklą.

-Tikiuosi dar susitiksim,-linktelėjo jis, šyptelėjo ir nuėjo.

Patraukiau prie eilės, kurią pasiūlė Adamas.

____________________________

Jei norit taisyklingai perskaityti tų vietinių žmonių kalbą, stebėkit, kur padėtas kirčio ženklas! 😊

Ačiū, kad skaitot!❤

-Gabija