Kupolas

46

Žvelgiau į Alevein. Norėjau tuoj pat čiupti ginklą iš defensyvo ir paleisti kulką į ją. Du iš jų suėmė mane už rankų ir laikė lyg kalinę.

-Kur Hanteris?-suurzgiau pro sukąstus dantis.

Alevein žvelgė į mand ir šypsojosi. Tuomet lėtai tarė:

-Jis saugus.

-Su tavimi niekas nėra saugus,-išrėžiau.

Moteris tik tyliai nusijuokė.

-Ak,mieloji,-lėtai vaikščiojo,-Mes juk galime būti draugės. Ne priešės. Tereikia pereiti į mano pusę,-priėjo prie manęs.

Alevein buvo taip arti, kad net galėjau jausti jos gaivų dušo želės įsigėrusio kūno kvapą.

-Tik per mano lavoną,-atsakiau ir spjoviau jai į veidą.

Moteris užsimerkė. Tuomet atsitraukė nuo manęs ir atgalia ranka nusivalė šlapią skruostą.

-Veskit ją į apklausos salę,-tarė ji ir apsisukusi išėjo pro duris.

Defensyvai stipriai stumtelėjo mane į priekį ir išvedė pro duris.

Kolidorius buvo siauras, spalvos tamsios, tiek kiekvienu šeštu žingsniu degė mažos lemputės. Netrukus ėmiau pažinti vietovę. Žinojau, kad netoliese buvo Alevein kabinetas.

Alevein sustojo prie metalinių durų ir suvedusi kodą lentelėje, įtaisytoje prie durų, atidarė sunkias ir girgždančias duris.

Defensyvai įstūmė mane į vidų ir pasodino ant kėdės. Tuomet sustojo prie savo vadės.

-Palikit mus vienas,-tarė ji defensyvams ir šie mus paliko, u-darydami paskui save duris.

-Skarlet, turiu tau vieną klausimą,-sustojo priešais mane ir atsisėmė delnais į stalą, stovėjusį tarp mūsų,-Kodėl norėjai pabėgti?

-Nes griauni man gyvenimą,-išrėžiau.

-Griaunu tau gyvenimą?-pakėlė vieną antakį ir atsitraukusi ėmė vaikščioti pirmyn, atgal.-Viskas ko troškau po Seleno mirties, tai tik gerovės savo žmonėms. Stengiausi suteikti jiems tai, ko nesuteikė Selenas. Bet vistiek atsirasdavo tų, kuriems visko buvo maža,-pasisuko į mane,-Tų, kurie žūtbūt norėjo sužinoti, kas už kupolo sienų...

-Nejaugi tau nebūtų paprasčiau jiems parodyti, kad už sienų tikrai nieko nėra?-prisimerkiau.

-Jei nerodau, reiškia bandau juos apsaugoti nuo ten tykojančių pavojų,-atsakė nė kiek nepasimetusi.

-Apsaugoti?-nusijuokiau,-Tu kaip tik juos ir žudai! Žmonės bando ištrūkti ir sužinoti tiesą, bet tu juos už tai baudi mirtimi!

-Nes kitaip jie manęs neklauso!-jai trūko kantrybė.

-O gal tiesiog nenori leisti jiems sužinoti, kad yra ir kitų kupolų?-ramiai paklausiau.

Alevein pasimetė. Ji nesitikėjo to išgirsti.

-Kitų kupolų nėra,-staiga atsakė.

-Ak, nėra?-pakėliau antakį,-Pamiršai Sosveiną? Galūną? Ymariną, kurį susprogdinai, nes nebesuvaldei įsiaudrinusios minios? Žinojai, kad jame buvo Rono mylimasis, bet liepei jam pačiam susprogdinti kupolą. Galvoji tik apie save. Sakai, kad tau rūpi tavo žmonės, tačiau negavusi ko nori juos nužudai. Tu samdai kitus atlikti kruvinus darbus, nes pati nenori susitepti rankų. Tau nerūpi tavo žmonės. Tau tereikia žaliavų, kurias jie gamina.

-Tylėk!-Alevein įniršo.

-Pasamdei Konorą,-toliau tęsiau,-Kad sučiuptum mane, nes žinojai, kad esi per daug silpna mane nugalėti. Tu net dabar manęs bijai. Bijai, kad galiu tave sužeisti ir pasprukti,-žvelgiau jai į akis, bet nedariau jokių staigių judesių. Tiesiog sėdėjau ir žvelgiau, kaip po truputį senka Alevein kantrybės taurė.

Moteris nusisuko nuo manęs ir susidėjusi rankas ant klubų kelias akimirkas taip ir prastovėjo.

-Žinai, daug buvo tokių, kaip tu,-staiga tarė ir atsisuko į mane.

-Jie pasiekė, ko norėjo,-atkirtau.

-Jie žuvo,-pakėlė balso toną, lyg bandydama mane įbauginti.

-Bet neliko užmiršti,-atsakiau.

Šaltas Alevein žvilgsnis dar ilgai vėrė mane kiaurai.

-Išveskit kalinę!-staiga sušuko ji ir defensyvai suplūdo vidun.

Keli jų suėmė mane už rankų ir tempė pro duris link kameros. Nenuleidau žvilgsnio nuo Alevein, kuris bilojo, kad ji- nelaimėjo.

Nes kare visada laimi geroji pusė.

Ankščiau ar vėliau.