Kupolas

38

-Vade!-prie manęs pribėgo Titas, Tristano klasiokas. Atsisukau į jį,-Kada pradėsim pabėgimą?-paklausė.

Tikriausiai kiek per ilgai tylėjau, nes Titas pakėlė antakį ir tarė:

-Vade?

Kelis kartus sumirksėjau ir pažvelgiau į vaikiną.

-Turiu prikalbinti vieną žmogų vykti kartu,-šyptelėjau,-Bet kai tik tai padarysiu, apyrankėje pasiųsiu ilgą signalą. Pranešk kitiems, gerai?-nusišypsojau.-Būkit pasiruošę.

-Žinoma,-linktelėjo, nusišypsojo ir nubėgo prie vis dar besišnekučiuojančio būrelio.

Apsisukusi patraukiau prie išėjimo. Praėjau tuo tamsiu tuneliu, kuris po tiek praeitų kartų nebeatrodė toks tamsus. Pakilusi laiptais į viršų sustojau prie mokyklos paradinių durų.

-Šauniai sukalbėta,-išgirdau Rouzės balsą už savęs.

Pasisukau į merginą, lėtai artėjančią link manęs. Šyptelėjau. Rouzė praėjo pro mane ir viena koja peržengusi durų slenkstį atsisuko.

-Eini?-paklausė.

Tiesą sakant, po tiek daug įvykių, nenorėjau grįžti į klasę. Šiandien visko nutiko per daug. O ir mokytojos žūtis mane prislėgė.

-Aš...-sumikčiojau, nesurasdama atsakymo pasiteisinimui.

-Skarleta!-skambus vaikino balsas pertraukė mūsų su Rouze pokalbį.

Niekas nevadina manęs Skarleta. Nemėgstu šios pravardės.

Prie manęs priėjo Džordžas. Jis plačiai šypsojosi ir perdėjo savo ranką per mano pečius. Žvelgė tai į mane, tai į Rouzę. Ši priėjo arčiau.

- Apklausiau visus,kurie pasiruošė pabėgimui. Apklausiau, ar jie nebijo. Ir spėkit jų atsakymus,-žvelgė tai į mane, tai į Rouzę,-Visi atsakė vieną-jie nebijo. Jie nebijo paaukoti gyvybės,-pasisuko į mane,-Nes vadė įrodė, kad didelis tikėjimas ir judėjimas prie tikslo padeda lengviau jo pasiekti. Jie seka tavimi, Skarlet. Jie seka savo vade.

Nedrąsiai pažvelgiau į Rouzę. Ji tik žvelgė į mane ir šypsojosi, o toji šypsena tik ir bylojo jos žodžius: "Sakiau".

-Na, tai susitiksim per kitą susitikimą, panelės,-plačiai nusišypsojo Džordžas ir patraukė nuo manęs savo ranką,-Geros dienos,-nusišypsojo taip šiltai, jog atrodė, kad jo šypsena sušildytų net ir šalčiausios sielos žmogų.

Jam įėjus į mokyklą, Rouzė paklausė:

-Tai eini?-linktelėjo galva į durų pusę.

Jau norėjau sakyti, kad taip, tačiau rudos Rouzės akys pakrypo į autobuso įvažiavimo vietą.

-Suprantu, kad ne,-tarė ir plačiai šyptelėjusi pasuko prie durų,-Sėkmės, vade,-plačiai nusišypsojo ir įėjo į mokyklos vidų.

Pasisukau į aikštelės pusę, nesuprasdama, ką ji pasakė. Link manęs ėjo Konoras. Jo veidą puošė šypsena.

-Kaip tik norėjau eiti išprašyti tave iš pamokų,-tarė priėjęs arčiau,-Bet matau, kad nebereikės,-plačiai nusišypsojo savo kerinčia šypsena ir apkabino mane, taip pasisveikindamas.

Aš taip pat.

-Einam. Staigmenų valandos prasideda,-nekantraudamas pasakė ir pačiupęs mane už rankos tempė iki automobilio.

Įsėdusi į jį nuspaudžiau mygtuką ir mane apjuosė saugos diržas.

-Kokios tos staigmenos?-paklausiau, Konorui užkūrus automobilį.

Jis tiesiog plačiai šypsojosi ir tvirtai suėmė vairą. Pasisuko į mane.

-Pamatysi,-tarė ir, nusisukęs į kelią, išvažiavo iš mokyklos.

_________________________________

Tai va, dalį keliu vėlai, nes tik ką baigiau ją rašyti 😄

Jūsų dėka perkopiau jau virš 3k skaitytojų, kas yra begalo daug, nes maniau, kad istorija nesulauks nė 1k! O čia net 3k ir skaičius vis auga!

AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ AČIŪ!!!!

-Gabija

P.s. Lauksiu nuomonių apie dalį ir VOTE! 😊😜