Kupolas

31

SKARLET POZICIJA

Įsidėjau raciją į kišenę ir užsiėmusi už žaizdos šone pradėjau eiti. Tuomet sustojau, nes nė nespėjau apžiūrėti, kur esu.

Grindys, lubos ir sienos čia nebuvo įrengtos. Viskas panašėjo į kasyklas, apie kurias man pasakojo tėtis. Priešais save išvydau tris tunelius. Pro tokį jų didumą būtų galima pravažiuoti automobiliu. Virš kiekvieno tunelio buvo užrašai:
"Sosveinas"
"Ymarinas"
"Galūnas"

Staiga išgirdau automobilio burzgimą. Nieko nelaukusi šlupčiodama pasislėpiau už kampo. Stebėjau vietą, kurioje nukritau. Kažkur trinktelėjo metalinės durys. Tuomet pasigirdo ir automobilio durelių trenksmas.

-Malonu jus matyti, Ema,-išgirdau vyriškio balsą.

-Eik tiesiai prie reikalo, Ronai,-atsakė Alevein.

Šiek tiek pritūpiau ir pro kraštą žvelgiau į juos.

Defensyvas, kaip supratau, vardu Ronas, ištiesė į sieną pilką, mažą dėžutę ir ant jos pasirodė vaizdas.

Jame buvo žmonės, tačiau aplinka ne tokia, kaip mūsų mieste. Ten vyravo daugybė įvairių dydžių ir formų medžių, įvairiaspalvių gėlių pievos nusidriekė už maištaujančios žmonių minios, kuri stovėjo prie vartų ir pasipiktinusi šaukė, nepraleido nei vieno defensyvų automobilio gilyn į miestą.

-Sosveinas maištauja. Jie nustojo tiekti medieną ir prašo juos išleisti į išorę,-kalbėjo Ronas.

Alevein tik žvelgė į vaizdą sienoje ir tylėjo.

-Ar duosite nurodymus?-paklausė jis.

Alevein, neatitraukdama žvilgsnio nuo vaizdo, prabilo:

-Pradėkit kodą 12.

Kodas 12. Prisiminiau istorijos pamoką, kuomet mokytoja apie tai užsiminė. Negavusi atsakymo iš jos, labai tikėjausi sužinoti tai dabar.

-Ar jūs įsitikinusi?-pasiteiravo tvarkdarys.

Alevein lėtai pasuko galvą į jauną vyriškį.

-Taip,-atsakė,-Ir noriu pamatyti tai pati. Dabar.

-Bet, ponia, ten juk mūsų sargyba...

-Pasakiau tuoj pat,-tarė griežtai ir vėl įbedė žvilgsnį į sieną.

-Gal bent galiu juos perspėti, kad spėtų pasp-

-Ronai, tiesiog vykdyk mano įsakymą!-sušuko.

Defensyvas išsitraukė mažą lentelę ir ėmė greitai kažką joje rašyti.

-Kai tik būsit pasiruošusi,-tarė tyliai jis.

Laukiau, kas turėjo nutikti. Mano žvilgsnis lakstė tai prie vaizdo, tai į defensyvo lentelę.

-Dabar,-po akimirkos tarė Alevein.

Ronas drebančiomis rankomis paspaudė lentelės viduryje atsiradusį mygtuką. Skubiai pažvelgiau į sieną. Mačiau, kaip kupolo sienos užsidengė metaline, neperšviečiama siena. Kupolas įsižiebė raudonai, nuo ko minia dar labiau sumišo. Ir netrukus, pasigirdus sprogimui, vaizdas išsijungė. Viena ranka užsiėmiau už burnos. Stengiausi neišleisti jokio garselio. Alevein pasisuko į Roną.

-Jei dar kas nors mėgins pasprukti iš Kalaimuno ar bet kurio kito kupolo,-kalbėjo tyliai, bet užtikrintai,-Pakartosime tai. Supratai?

Ronas linktelėjo galvą. Alevein šyptelėjo ir apsisukusi grįžo į būstinės vidų. Defensyvas nė nekrustelėjo. Jis žvelgė į žemę ir sunkiai kvėpavo (spėjau iš to, nes jo krūtinė ėmė tankiai kilotis). Trinktelėjo automobilio durys ir netrukus prie Rono sustojo kitas defensyvas. Jis atrodė keliais metais už jį vyresnis.. Vyriškis priėjo ir uždėjo savo ranką ant Rono nugaros.

-Užjaučiu, Ronai,-tarė gan užjaučiančiu balsu.

-Ji nė neleido jo perspėti,-prabilo, o balsas virpėjo.-Ką aš pasakysiu Todui?-pravirko.-Džeikai, ką aš jam pasakysiu,-dar graudžiau pravirko.

-Aš tikrai labai užjaučiu, Ro,-apkabino Roną.

Vis dar tupėjau nė nekrusteldama. Gailėjausi, kad pamačiau ir sužinojau Kodo 12 reikšmę. Žinojau, kad Alevein nėra gera. Tačiau nemaniau, kad ji tokia. Ema žinojo, kad kupole buvo Rono mylimasis, tačiau paliepė tuoj pat pradėti naikinimą. Puikiai supratau, kad keršto Alevein nusipelnė, tačiau galvoje įstrigo jos grasinimas. Jei kas nors bandys pasprukti- šio kupolo lauks toks pat likimas.

Nė nepastebėjau, kaip defensyvai išvyko. Skubiai atsistojau ir nedelsiant susiėmiau už skaudančio šono, apie kurį jau buvau pamiršusi. Pradėjau sparčiu žingsniu eiti į priešingą pusę nei nuvažiavo defensyvai. Žinojau, kad kažkur bus išėjimas. Tačiau kuo toliau ėjau, tuo tamsiai darėsi. Kliuvau už bene kiekvieno iškilimo ant žemės. Skausmas šone ir rankoje vis stiprėjo, darėsi sunku judėti. Netrukus mane apgaubė aklina tamsa. Nebemačiau, kur einu, taigi klioviausi nuojauta. Dėjau žingsnį po žingsnio, stengdamasi išvengti kliūčių. Staiga kažkas pačiupo mane, prisitraukė prie savęs ir užkimšo burną. Išplėčiau akis, bet šaukti nesugebėjau. Bet ir nebūčiau to dariusi, juk, vis dėlto, esu 'įsibrovėlė'.

Taigi negalėdama pasipriešinti ir su begaliniu skausmu šone pasidaviau užpuolikui.

__________________________________

Atkeliavo nauja dalis 😁 nemanau, kad ji tokia, kokios tikėjotės, tačiau tikiuosi patiks ^^ Tas įsilaužimas į Alevein būstinę turėjo būti įspūdingesnis, bet, kaip visada, nesugebėjau to padaryt 😢

Be to, norėjau labai labai labai padėkoti už tuos 2k peržiūrų!! Nesitikėjau, kad ši istorija sulauks tiek skaitytojų dėmesio!!! Ačiū Jums visiems!!!!! 💋💕💕💕

Taip pat ačiū toms, kurios komentuoja :3 Ir tiems, kurie nepamiršta paspausti VOTE!!!! Be abejo ir tiems, kurie įsideda knygą į savo biblioteką 💕

Dar kartą ačiū!!!

Na, o dabar laukiu nuomonių apie šią dalį ir, be abejo, VOTE!!

-Gabija