Kupolas

6

Dar ilgai sėdėjau ant puskietės brolio lovos. Negalėjau patikėti jo žodžiais. Tuomet lyg elektra nukrėtė. Mane užplūdo dar didesnis noras tai padaryti. Man nereikia palaikymo. Nesu jo gavusi ankščiau, taigi nesitikiu gauti ir dabar. Tikiu savimi.

Ir šią akimirką tai tikrai geriausia.

Pašokau nuo lovos ir su trenksmu nuėjau į savo kambarį. Atidariau pilkšvos spintos duris ir ištraukiau juodą kuprinę. Veidą nuplieskė šypsena.

Jau seniai tam ruošiausi. Slapta kaupiau pinigus, pirkau būtiniausius daigtus. Žinojau, kad kada nors tai padarysiu.
Prasegiau kuprinę ir išvydau juodą knygutę joje. Paėmiau ją į rankas. Atverčiau pirmąjį puslapį. Jame, vos įskaitomu raštu buvo parašyta " K.Y.G.S. pabaiga". Šyptelėjau.

- Pirmiausia man reikia informacijos,-sušnabždėjau ir įdėjau knygutę atgal į kuprinę.

Daigtus perrišau neseniai sukurta virve, kuri vos prilietus suriša bet kokius daigtus taip tvirtai, jog iki kėliones pabaigos viskas išlieka, kaip buvo. Tai vienintelis daigtas (neskaitant kompiuterio), kurį naudojų. Naujosios technologijos man neatrodo priimtinos, ypač kai trokštu visą tai baigti...

Grįžau atgal prie spintos ir pasiėmiau juodus drabužius, kurie buvo laisvi, tačiau netrugdė bėgti. Viską pakišau po lova ir atsisėdau. Akimis pasiekiau sienoje įrengtą laikrodį.

15:03

Greičiau ateitų vakaras...

Atsiguliau ant lovos ir stebėjau lėtai betiksintį laikrodį. Rodyklė vos judėjo.

Ir taip dar devynias valandas?!

Išlipau iš lovos ir iš kuprinės išėmiau knygelę. Vėl nukritau į minkštus patalus ir lėtai atverčiau pirmąjį knygutės puslapį. Jame, kreivomis, didelėmis ir vos įskaitomomis raidėmis rašė: " K.Y.G.S. Pabaiga".
Šyptelėjau ir pirštų galiukais perbraukiau per seną, šiurkštų popieriaus paviršių. Bebraukiant šiek tiek atverčiau kitą puslapį. Žinojau, kad ten nieko nėra.

Tačiau žvilgsnis sustingo ties iš kito puslapio bekyšančios raidės kampu. Perverčiau puslapį ir sustingau.

" Skarlet,",- perskaičiau pirmą žodį.- "Aš, kaip ir tu, visuomet norėjau sužinoti, kas už kupolo sienų. Nežinomybė mane slėgė. Kūriau planus, rinkau informaciją. Aš jau esu pasiruošęs tai vykdyti. Žinau, kad tu taip pat. Nežinau, ar man pavyks, ar ne, taigi palieku tau viską, ką žinau apie K.Y.G.S."-atsisėdau ir ėmiau dar įdėmiau skaityti,- "Kiekvieną naktį 02:00 defensyvai išvyksta iš kupolo. Reiškia, kad išėjimas YRA. 07:00 jie sugrįžta. Tačiau ne tuščiomis. Kaskart atsiveža vis skirtingų žaliavų. Pirmąją dieną jų krovinį sudaro mediena. Daugybė medienos. Antrąją- vaisiai, daržovės, įvairūs prieskoniai. Trečiąją dieną jie negrįžta. Tačiau pasirodo ketvirtosios dienos 02:00 valandą. Tąkart jie vežasi įrangos, įrankių. Kitomis dienomis tik žvalgosi ( tik spėju, nes grįžta be nieko). Planavau veržtis ir į Alevein būstinę, tačiau manau, kad veiksiu iškart. Nesu tikras, ar turiu pakankamai informacijos, tačiau rizikuosiu. Galbūt man pavyks? O jei ne- padaryk tai. Atkeršyk už visus, kuriems NEPAVYKO. Juk žinai, kad visada tave palaikau, mano gudruole. Su meile, Kailas".

Beskaitant susikaupė ašaros. Pakėliau galvą aukštyn ir užsimerkiau. Priglaudžiau savo užrašų knygutę prie krūtinės.

- Kaip tu man padėjai, Kailai...-sušnabždėjau.

Akimirką jau norėjau šokti nuo lovos ir skuosti pas Hanterį, tačiau vėliau susiprotėjau. Gal jam tai jau neberūpi? Juk po to, kai buvo nužudyti vaikinai, jo nuomonė apie pabėgimą labai pasikeitė...

Dar kartą žvilgtelėjau į laikrodį.

15:14

Tikriausiai reikės nusnūsti. Juk naktį turėsiu darbo...

Paslėpiau juodą knygutę po lova ir padėjau galvą ant smėliu prikimštos pagalvės. Kadangi gyvūnų populiacija ženkliai sumažėjo, nustojome juos žudyti savo malonumui ar reikmėms, taigi dabar vietoj mėsos valgome jos pakaitalą, o į pagalves pripila smėlio arba vandens.

Užmerkiau išvargusias akis ir stengiausi užmigti.