Kupolas

18

-Na,-paleido mano ranką ir įsitaisė patogiau,- Dabar tavo eilė,-nusišypsojo.

-Kadangi papasakojai vieną iš savo gyvenimo įvykių, tai papasakosiu ir aš,-sukikenau ir įsitaisiau patogiau,- Kai buvau maža, kasnakt su broliais išsmukdavom iš namų ir eidavom į šalia esantį lauką. Atsiguldavom ant šieno ir stebėdavom, kada įsijungs žvaigždės. Broliai man pasakodavo, kad kiekviena žvaigždė turi savo istoriją. Kad kiekvieną iš jų- ypatinga.- nuleidau akis į žemę ir nusišypsojau,- Žinoma, kai apie tai sužinojo tėvai, mums buvo riesta,-nusijuokiau,- Bet visiškai nesigailiu to. Iki šiol ten einu. Naktį. Kai diena nebūna sėkminga... Žvaigždės mane nuramina,- pažvelgiau į Konorą, kuris meiliai žvelgė man į akis,- O kaip tu? Kas nuramina tave?-paklausiau.

Akimirką jis tik šypsojosi ir žvelgė į mane. Tuomet nenutraukdamas žvilgsnio atsakė:

- Tu.

Sutrikau. Jutau, kaip skruostus išpila raudonis. Nusukau galvą, taip bandydama išvengti jo meilaus žvilgsnio, prieš kurį man jau sunku atsilaikyti.

Konoras atsistojo ir pritūpė priešais mane. Pažvelgiau į jį.

- Nori pamatyti kai ką gražaus?-paklausė.

Linktelėjau. Konoras atsistojo ir ištiesė man ranką.

- Eime,-tarė.

Žvilgtelėjau į vaikino ištiestą ranką ir suėmusi ją atsistojau. Greitai ją paleidau, kas tikriausiai atrodė juokingai, nes Konoras tyliai sukikeno. Jis nuvedė mane į kitą kalno pusę, kurioje žmonių visiškai nebuvo. Ši pusė buvo aptverta pilka, metaline tvora. Priėjome prie krašto. Nuo čia atsivėrė dar nuostabesnis vaizdas. Aplink buvo miškai, matėsi keletas žemesnių kalnelių, ežerų, tolumoje matėsi dideli margų gėlių laukai. Nusišypsojau.

- Prieik arčiau,-pasiūlė Konoras.

Lėtai nuėjau ir įsirėmiau į metalinę tvorą. Kūną nuvilgė šalčio banga. Tačiau ją pakeitė staiga atsiradęs karštis, kuris sklido nuo Konoro kūno. Vaikinas buvo prisiglaudęs prie manęs ir rankomis apglėbęs liemenį. Jis švelniai priglaudė savo skruostą prie mano viršugalvio.

- Čia taip gražu,-sušnabždėjo.

Nesugebėjau nieko ištarti. Likau sustingusi vienoje vietoje, nesuprasdama, kas kątik įvyko. Vis bandžiau įtikinti save, kad tai tik mano vaizduotė. Bet jo kūno šiluma, kuri beveik įsiliejo į mane, bilojo, kad aš tikrai neišsigalvoju...

Akimirką mane netgi užplūdo baimė. Juk visiškai nepažinojau šio vaikino, o atsitrėmiau čia, su juo, toli nuo namų, nepranešusi tėvams! Jei man kas nors nutiks, kaltinsiu tik save...

- Manau, mums laikas grįžti,-tariau po kelių, o gal netgi ir keliolikos minučių.

-Gerai,-Konoras lėtai ir, atrodė, nenoromis atsitraukė.

Visgi manęs neįtikina mintis, kad Konoras galėtų padaryti man ką nors blogo.

Nors, kaip sakiau, aš visiškai jo nepažįstu...

Negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio.

Bet aš katik tai padariau...

Ir nors visaip bandžiau atsikratyti minčių, kad jis man nepatinka, tačiau kažkas daug stipresnis mane prie jo traukė. Man patiko jo taisyklinga kalba, šypsena, akys... Viskas jame mane viliojo. Tačiau tuo pačiu šis vaikinas man kėlė baimę. Bijojau ne jo elgesio... Bijojau, kad vieną dieną jis taps man toks pat artimas kaip buvo Kailas, aš jam prasitarsiu apie savo planus.... Ir bijau, kad jis manęs nesupras. Bijau likti atstumta. Ir gal netgi bijau jį prarasti...

____________________________________________________________________________________

Istorija grįžo su nauja dalim ir nauja išvaizda! Jei dar nepastebėjot, tai pasikeitė knygos/istorijos viršelis (man jis labiau patiko, hehe).

Taigi, nauja dalis. Ir kaip Jums? :p Žinau, kad nėra intrigos ir veiksmo, bet jie bus vėliau. Tikrai bus! Na, bent jau labai labai labai tikiuosi, kad ją sukelsiu.

Labai lauksiu Jūsų vote ir nuomonių! ^^