Kupolas

9

Greitai palindau po keleivio kėde.

- Ką tu darai?!-tyliai šūktelėjo Hanteris.

- Tylėk!-atsakiau tokiu pačiu balso tonu.

Pamačiau juodus, odinius defensyvo batus priešais nosį. Sustingau.

- Ranką,-išgirdau jo skardų balsą. Jis kelias akimirkas patylėjo ir nuėjo toliau. Patikrino dar kelis vaikus už mūsų ir šūktelėjęs "švaru" išėjo.

Drebėdama išlindau iš po kėdės. Atsisėdau prie Hanterio.

Dar kartą. Man pasisekė DAR kartą.

Aš tikras laimės kūdikis!

Autobusas pajudėjo.

Į mane pasisuko Tristanas. Jo akys buvo paklaikusios. Jis žvelgė tiesiai į mane. Pamatęs, kad esu sveika (ir gyva), jis lengviau atsikvėpė ir nusisuko.

Hanteris nepratarė nė žodžio visą kelią iki mokyklos. Sėdėjo ir žvelgė į priekį, lyg būtų kas nors nutikę. Kumštelėjau jam į šoną. Jis pasisuko į mane.

- Kas yra?-paklausiau.

Jis tik žvelgė į mane ir autobusui sustojus išlipo. Tuomet gan sparčiu žingsniu nuėjo link mokyklos įėjimo.

- Ei, Hantai!-šūktelėjau.

Pradėjau bėgti, kad pasivyčiau brolį, tačiau jis skubiai įsimaišė į skubančią minią ir dingo man iš akiračio. Sustojau ir atsidūsau.

- Nebesivaikyk vaikinų. Atrodai lyg beprotė,-išgirdau merginos balsą.

Atsisukau atgal. Link manęs žingsniavo Tina. Jos trumpi, šviesūs plaukai plevėsavo jai einant. Balti, gan platūs marškinėliai lengvai krito ant jos šviesiai mėlynų džinsų, prie kurių labai gražiai derėjo jos baltai-juodi 'konversai'.

- Labas,-atsidūsau ir apkabinau ją.

- Ką ten vyjaisi?-nusijuokė ir patraukėm link įėjimo.

- Hanterį... Jis pradėjo elgtis labai keistai po to, kai į autobusą įlipo defensyvai...

- Defensyvai? Ką jie ten veikė?-prisimerkė.

- Tikrino. Nežinau kodėl...-pamelavau.

Kad ir kokia Tina gera mano draugė, nenorėjau jai pasakoti savo veiklos. Juk nežinau, ką ji apie tai mano... Galbūt jei pasakyčiau ji mane įduotų? Neketinu rizikuoti...

Suskambo skambutis.

- Ponia Barks tikrai supyks, jei nepasiskubinsim...- tarė ji.

- Paskubam,-tariau ir sparčiu žingsniu nuėjom iki 14 kabineto. Pravėrėm duris.

- Oh, kaip įprastai, tiesa?-susikryžiavo savo putlias rankas ant iššokusio pilvo mokytoja.- Gal gana vėluoti?!-suriko.

- Praėjo vos kelio sekundės...-numykė Tina.

- Ooo, panelė visažinė! Šiandien galėsi dėstyti pamoką,-įpyko.

- Kam man tokia garbė?-tyliai paklausė ji.

- Nedrąskyk man akių, Pramnikser! Sėskit į suolą!

Nutipenom į galinį suolą ir atsisėdom.

- Ji rimtai nesveika...-sušnabždėjo man Tina, kraudamasi knygas ant stalo.

Tuomet atsistojo ir nuėjo į klasės vidurį. Žvelgė į mokytoją.

- Ko reikia?-suburbėjo ji.

- Juk liepėt vest pamoką,-atsakė Tina.

- Pas direktorių! Dabar!-iš pykčio net paraudo.

- Jūs rimtai?! Ką aš padariau?!-trūko kantrybė Tinai.

- Pas direktorių!-toliau rėkė ji.

- Ir ką man jam sakyt?-sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Atrodė, kad mokytoja Barks tuoj sprogs.

- Sėsk į suolą!-suklykė.

Tina pavartė akis ir grįžo į suolą.

- Katik patvirtinau savo spėjimą, kad ji nesveika... TIKRAI nesveika...

Tyliai nusijuokiau.

- Užsirašot temą,- suburbėjo ji.